 |
 |
 |
Petra! Varau, pagaliau! Naktis beveik bemiegė, nes koridoriuje veiksmas, vyrai šūkauja, tranko duris, leidžia muziką.
Išeinu iš kambario tylomis, kad nepažadinčiau šeimos, fotkinuosi autoportretą, kitaip tariant selfį. Laimingas žmogus veidrodyje - laukia nuotykis!
Ryte pusryčiaujant esu viena ir pirma visoj valgykloj. Personalas kalba rusiškai - uže puskajut? Čia apie mane valgykloje pirmąją.
Pavalgius išeinu laukti transporto. Tiksliai 7.30 kaip Šveicarijoj, atvažiuoja mikroautobusiukas. Viduj sėdi olandų šeima, persimetu keliais žodžiais su šeimos galva. Jau pagalvoju, kad taip ir važiuosim, cha :) Mus nuveža į susirinkimo tašką degalinėje, ir pasako, kad šiandien Petrą lankys 80 žmonių kartu su mumi. Susėdam į du autobusus ir prie sienos išlipam - sieną pereisim pėškom ir sėsim į kitus autobusus, su Jordanijos numeriais. Tokios ceremonijos dėl to, kad į Jordaniją negalima įvažiuoti su Izraelio numeriais, jei mašiną išsinuomojote Izraelyje ir norite aplankyti Jordaniją, teks ją palikti pasienyje ir sėsti į taksi.
Sienos perėjimo procedūros ilgos, nuobodžios, bet personalas nusiteikęs geranoriškai, tikrinami bagažai, laukiam ilgose eilėse. Pasirodo, mano pasas yra biometrinis. Nežinojau to. Apsiforminus eilinėj eilėj, keičiu šekelius į dinarus, perku suvenyrus - raktų pakabukus už juokingą kaina 2dol arba 1 dinaras. Kitas išvis uz 4 šekelius, kokia nori valiuta gali mokėti, Jordanijos suvenyrų kioskelis priima viską. Dinaras beveik lygus eurui.
Sieną pereiname 10:30. Į mane žvelgia Jordanijos karalius, visur pilna jo atvaizdų.
Vėl pasidaliname į du autobusus ir važiuodami klausom gido Etnan pasakojimų. Laukia maždaug 150km. kelio. Sėdu šalia lango ir pleškinu, pleškinu...
Iš gido šnekų: Karalius padarė saugią šalį, mokslas privalomas. Arrange mariage. Moterys turi dar net daugiau teisių nei vyras, bet santuokoje kitaip. Santuokoje karalius yra vyras. Jei moteris išsiskiria, praranda viską. Šukram - ačiū. Karalius labai geras, "kaip tėvas, daug padarė dėl šalies, karalius naudingas, o parlamentas, kaip ir visur, nenaudingas."
Čia kažkoks altorėlis karaliui, vėliava ir kupranugaris - man patinka šis kadras! Aplink skurdas, bet karalių portretai prie kiekvieno įvažiavimo į miestelį ir visur kitur.
Parduotuvė.
Namukai vienaukščiai, paprasti, kai kur net pristatytos palapinės šalia.
Užtat mečetės gražios.
Pravažiuojam ir Wadi Rum dykumą, matosi iš tolo įspūdingi kalnai, uolos.
Pasukam į šoninį kelią ir matosi gražūs toli besidriekiantys laukai.
Ganosi kupranugariai.
Paskui kelią pastoja avių būrys, ir jų šeimininkai, smalsiai bežiūrintys į autobusą, pilną tokio pat būrio turistų.
Stojam prie bariuko-užeigėlės su Petros miesto panorama iš viršaus ir turim galimybę fotografuoti, kiek telpa. Bariuke vaišina maistais, o kavą turim pirkti už dinarą ar mažiau, neįstrigo...Nusiperku kavos, ji specifinio, bet malonaus skonio, su kardamonu. Ją darė tokia moteris kaip iš filmų, su skarom, juodom akim ir nekalbanti nė žodžio angliškai, užtat dantys balti balti, šypsojosi. Užlipu ant stogo, padarau keletą kadrų. Viduje - pilna įvairiausių suvenyrų, krūvomis, nuo kilimų iki mažų statulėlių. Bet aš jau viską turiu.
Tada sukam ratus ratus ratus ir leidžiamės žemyn į "duobę", kur yra Wadi Musa - miestelis šalia Petros. Aplink viskas apleista, šiukšlių, griuvėsių, moterys - juodi šešėliai nuo saulės nublukusių namukų fone.
Štai atneša mūsų bilietus. Užmatau pažįstamą logotipą - šveicarų Mövenpick - mano mylimi ledai. Gal tai kažkaip susiję su tuo, kad pirmasis europietis, kuris apibūdino šį regioną, buvo kelionių vedėjas Šveicarijoje Johannas Ludwigas Burckhardtas 1812 metais. Škotijos dailininkas Davidas Robertsas 1839 m. aplankė Petrą ir sugrįžo į Angliją su eskizais ir pasakojimais apie susitikimą su vietinėmis gentimis.
Visur rikiavimas eilėmis, laukimas, ech, nemėgstu tų turistinių grupių... bet aš viena, o čia musulmoniška šalis, reik kentėti.
Laukiu eilėje, atsisukusi fotografuoju Petros miesto prieigas.
Visiems liepia pasiimti žemėlapius. Paimu du - vieną savo giminei, kuri ketino važiuoti, bet negalėjo.
Štai čia vėl laukiam, bet nebeilgai.
Einam į Petrą... kai nuotraukomis dalinausi Feisbuke, parašiau - Petra!!!, sesuo tada skambina, sako - vau, Petra, kaip įdomu, o kas ji yra?
Petra (graik. akmuo, uola) - 2000 metų prieš mūsų erą buvęs Nabatėjų miestas pietų Jordanijoje, pasislėpęs kalnuose. Pro Petros miestą ėjo slaptas prekybinis kelias tarp Sirijos ir Raudonosios jūros, vadinamas Karalių keliu, miesto geografinė padėtis leido tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Manoma, kad iš Nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkaraliavo didelius ir turtingus plotus nuo Ispanijos iki Indijos, tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas - jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.
Ir dabar jame karaliauja vietiniai beduinai, kuriuos Jordanijos valdžia prieš 30 metų iškeldino iš Petros miesto į civilizuotas gyvenvietes, jie pardavinėja suvenyrus, zuja pirmyn-atgal visu taku, vežiodami turistus arklių traukiamomis karietaitėmis, kupranugariais, asiliukais.
Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Ir štai aš ja keliauju.
Teritorijoje būdavo staigūs potvyniai, o archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad nabatėjai kontroliavo šiuos potvynius, naudojant užtvankas, cisternas ir vandens vamzdžius, saugodami vandenį ilgam sausros laikotarpiui ir leido miestui klestėti. Nuotraukoje - tunelis vandeniui. Nabatėjai išmoko surinkti lietaus vandenį, užsiėmė žemės ūkiu ir akmens drožyba. Gyventojų skaičius siekė 20 000 gyventojų.
Matau pažįstamą aplinką - turistai, pilna savų, pasidaro drąsiau, einu tolyn nuo grupės. Atsiveria aukštos rausvos uolos, pilnos grovių griovelių... Skaičiau, kad tai - kapai.
Čia išlikęs vaizdas karavano iš kupranugarių ir jų vairuotojų, įeinančių į Petrą, vaizdas. Šalia yra toks pats karavanas, tik paliekantis Petrą. Šie vaizdiniai primena mums apie begalinius žmonių, gyvūnų ir prekių judėjimus šia trasa pirmyn atgal.
Miestas įspūdingas ir labai didelis, reik pasiruošti nemažai pavaikščioti, pagrindinis kelias tęsiasi 4km, bet vienuolynas - aukštai kalnuose.
Petros nunykimas prasidėjo, nes atsirado jūros prekybos maršrutai. 363 m. žemės drebėjimas sunaikino daugelį pastatų ir sulaužė gyvybiškai svarbią vandens valdymo sistemą. Petrą toliau silpnino dar vienas didelis žemės drebėjimas 551 m. Paskutiniai gyventojai atsisakė miesto, kai 663m. regioną užkariavo arabai.
Kadangi struktūros susilpnėjo su laiku, dauguma kapų tapo prieinami vagims, ir daugelis lobių buvo pavogti. 1929 m. Petra buvo iškasta dėka keturių asmenų komandos, kurią sudaro britų archeologai Agnesas Conway ir George'as Horsfieldas, Palestinos gydytojas ir folkloro ekspertas Dr Tawfiq Canaan ir danų mokslininkas dr. Ditlef Nielsen.
Tenka paėjėt, kol prieinu įspūdingiausią pastatą - Iždinę.
Skaičiau, kad į Petros miestą reikia atvykti anksti rytą - tik švintant 15 minučių ji būna apšviesta saulės. Tada kilo klausimai - švinta tai skirtingu laiku skirtingą sezoną. Į Petrą įleidžia ir būtinai reikia išeiti irgi fiksuotomis valandomis. Net nusifotografavau panagrinėjimui šį vaizdą. Jei norėčiau padaryti vienuolyno nuotraukų saulei besileidžiant - draugė pasakojo, kad labaaaai gražu, kada išeiti spėčiau? Temsta žiemą apie 17 val.
Veiksmo aplink Iždinę netrūksta. Pastatas įspūdingas, besifotografuojančių krūvos. Bet nėra aklinai susigrūdę, įmanoma padaryti foto be žmonių.
Ten praleidžiu 15 min, fotkinu, vis prieina vietiniai ir siūlo per 10min užkelt į viršų, kur pačios gražiausios nuotraukos gaunasi. Žinau... Bet laiko maža. Įėjom 13.40, o 16.15 reikia būti miestelyje, bare.
Einu toliau ir atsiveria dar įspūdingesni vaizdai.
Amiteatras išsidėstęs taip, kad būtų galima žiūrėti į priešais esančią uolą su karališkais kapais.
Čia mažesnieji kapų variantai.
O čia jau tie karališkieji... Jų visa ilga eilė.
Netveriu savy, susigraudinu vėl nuo grožio ir didybės, gerai, kad saulės akiniai gelbsti, neatrodau, kaip trenkta. Fotografuoti nepamirštu.
Nusprendžiu į vieną karališkųjų kapų olą užsiropšti apžiūrėti.
Suvenyrai...
Iš viršaus viskas atrodo kitaip...
Einu į kapo vidų.
Išraižytas, išpieštas ir ištuštintas karališkasis kapas.
Čia iš mažos vietinės mergaitės gaunu pastabą - užsideng galvą, rodo man ženklais. Hmm, nu dar ko. Kitos turistės ir su trumpiausiais šortais slampinja ir nieko, o man, matote, dar galvą dengtis.
Kiti turistai, matau, prisėdę gurkšnoja arbatą, kalbasi su vietiniais... aš neišdrįstu užkalbinti, prisėsti, lysti...
Aplink kupranugariai, arkliai su vežimais, asiliukai, su kuriais laksto vaikai, šunys, tik saugokis, nežiopsok.
Metu žvilgsnį į tolį. Čia yra toliausias mano nueitas atstumas per tą trumpą laiką. Kitkas lieka ateičiai.
Sutinku grupės vadovą, pasidalinu savo noru čia grįžti, jis sako jooo, db šalta, geriau kovą, balandį atvažiuoti. Aš megztuko nenusirengiau tik iš nenoro labai apsinuoginti, buvo apie 20 laipsnių. Nuramina, kad neskubėčiau, spėsiu iki autobuso sutartu laiku, tad jau neskubėdama einu iki Iždinės, užsidedu 90mm objektyvą ir fiksuoju žmones, vaizdus iš arčiau.
Yra čia ir nelankančių mokyklos.
Prie iždinės perku sulčių, 3dinarai, ir geriu, žiūrėdama į gražųjį pastatą. Čia jau ilsiuosi ir džiaugiuosi - tiek praspoksota į šį vaizdą kompiuterio ekrane ir štai... Sėdžiu ir gėriuosi.
Čia sulčių spaudėjai. Jos su kauliukais, su visais minkštimais, bet - skaniausios kada gertos.
Kas darosi prieš Iždinę.
Teisybės dėlei turiu pasakyt, kad gyvulių šlapimo kvapas ten nosį riečia... Eilate jaučiasi, nes daug kačių laksto, bet prie Iždinės... daug asiliukų, arklių stovi, atrodo liūdni, laukia darbo. Negalėčiau dar ir ropštis ant jų, kad užtemptų į kalną.
Einu po truputį link išėjimo, tiesą pasakius, vos slenku, nuslūgus euforijai atėjo nuovargis.
Išeinant saulės šviesa nuostabi... Vis tik pasigailėjau, kad nenusipirkau skaros iš šio žmogelio už 5 eu.
Einu gabaliuką per miestą. Gan nejauku, kaip vienai, jaučiu žvilgsnius.
Programoje toliau pietūs bare, bet juos mielai būčiau praleidusi, nieko ypatingo, mėsa troškinta, daržovės troškintos, žalios salotos, ryžiai su vištiena, įvairūs padažai prie arabiško paplotėlio. Perku alaus ir peržiūriu nuotraukas.
Atgal grįžtam per 2,5 val, tamsu, nestojam nei Aqabos turguose, nei dykumoje, kaip žadėta programoje - nespėjom. Autobuse pjauna miegas, nusikaliau, o šalia girdžiu kaip porelė pasakoja kad 20km suvaikščiojo per dvi dienas Petroje, iki vienuolyno nuėję buvo. Važiuojant vakare per dykumą tamsu, jokio apšvietimo kelyje.
Sienos perėjimo procedūros trunka trumpiau, bet vis tiek abejose valstybėse tenka pereit 2-3 taškus. Grįžtu pas šeimą, dienos naujienos tos, kad baseinas atsibodo, viena užsigavusi lūpą, kita koją. Krentu į lovytę, kaip lapas.