 |
 |
 |
Velykoms balandžio viduryje – Prancūzijos didmiestis Lionas - Emilio Zola, Asterikso ir Obelikso, kinematografo išradėjų brolių Liumjerų, šilko audėjų miestas... Pagal dydį antrasis Prancūzijoje, na, gerai, varžosi tarp antros trečios vietos su Marseliu. Na, pažiūrėsime...
Čia vaizdelis iš pusiaukelėj esančio Besancon. Sustojam pietų ir greituoju būdu aplėkt centrą.
Pradžiai reikia pasistiprinti - jau nemažai km nuo namų sukorėme.
Vyro komentaras, ką ten žiūri: "Burgundija nori atsiskirti nuo Prancūzijos ... viršuj didžiausia iškaba... ten buvo istorija surašyta, kaip Burgundija buvo prijungta."
Vis dar Bezancon - einam kažkur aukščiau, kažką gražaus tikimės pamatyt. Mes dažnai taip - pagal intuiciją.
Kariamės į kalną, mažė čia sustojo pailsėti. Vyksta šioks toks bangavimas prieš lipimą aukštyn.
Čia bangavimas įsisiautėjo - abi pareiškė - mes daugiau niekur neisim. Iš esmės žiūrėti ten nebuvo ko - vaizdas nuo viršaus gražus, bet pati tvirtovė nieko ypatingo, ir į vidų neleidžia, ir neįdomu. Leidžiamės žemyn.
Užtat žemai koks grožis...
Grįžtam iki mašinos įveikti likusių km.
Lyone važiuojam pro centrą su mašina - veiksmo pilna, pastatai gražūs, vyras sako - nu, manau mes čia pagyvensim. Čia vakare jau išėjome ieškoti kažko valgomo.
Liono centras - tarp dviejų upių, tad tiltų tiltelių netrūksta. Palei šią krantinę pilna laikinų maitinimosi taškų.
Prisiskaičiau, kad Lionas - Prancūzijos gastronomijos sostinė, ir turiu pasakyt šį pavadinimą pateisino, miestas pilnas kavinių, barų, restoraniukų. Specifinis dalykas - maži jaukūs šeimos tipo restoranėliai, besivadinantys boushon, siūlantys paprastus, sočius patiekalus, anksčiau maitinusius daug dirbančius šilko audėjus...Mes susirandam bariuką ir mažė ragauja pirmą kartą moliuskų. Jie jai patinka. Visą buvimo Lione laiką prašys moliuskų.
Kitą rytą prasukame pro turgų. Švarus, tvarkingas, po stogu, mažai žmonių. Staliukai padengti laukia pietautojų. Porelė valgo austres ir geria šampaną.
Einame pro tiltukus pro didelius gražius pastatus, erdvias gatves, krantinę su aukštais medžiais užsodinta promenada.
Balandžio vidury jau žydi kaštonai.
Croix Rousse rajonas - kaip Vilniaus užupis.
Teismo rūmai.
Kiek skaičiau apie Notre Dame de Fourviere katedra - gražioji, įspūdingoji, o įspūdis liko toks, kaip ir Liono "Eifelio" bokštą lyginant su originalu, mūsų Kauno Soboras gražesnis ir įspūdingesnis.
Ir perėję tiltą į Vieux Lyon kvartalą einame į... muziejų. Prieštarauju sau iki šiol išsakytais pareiškimais prieš muziejus - geriau jau po miestą, nei į nuobodžius muziejus. Bet šis - ypatingas ir nenuobodus. Pasirodo yra ir tokių, hmmm... Kinematografijos ir miniatiūrų muziejus viename. Vertas dėmesio kino mylėtojams.
Pirmiausia apžiūrime filmo "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" ekspoziciją. Filmas vertas labai labai didelio dėmesio. Ekspozicija irgi šiurpuliukus kelianti - prietema, lengvas rožių dvelksmas ir stingdanti kraują muzika...
Čia rodoma scena, kur gimė pagrindinis herojus - turguje, ant žemės, mamai pardavinėjant žuvį - tiesiogine prasme keliom sekundėm pritūpusią, kad vaikis išsiridentų, kur milijonai visokiausių kvapų...
Toliau įvairios ekspozicijos filmų tema - kaip buvo padaryti įvairūs kino efektai, sumažintos didelių namų dekoracijos, kostiumai, yra ir salė ne vaikams su siaubo filmų elementais - įlindom ir išssigandom visos trys - užeinam į tamsų kambariuką, ir neriam atgal persigandę - tamsoj išnyra filmo "Svetimas" ateivis!
Ir miniatiūros - jas kuriantis vyriškis vaikščiojo tarp lankytojų. Susižavėjau prifotkinau milijonus nuotraukų.
Kiek smulkių detalių!
Vaikai sužavėti, mes su vyru irgi.
Pakilome apžiūrėti katedros ir "Eifelio" bokštuko. Einame pro Bellecour aikštę link turizmo ofiso pasiimti žemėlapio. Tai viena didžiausių aikščių Europoje, ant arklio sėdi pats Liudvikas XIV.
Užlipome į kalną, aplankėme amfiteatrą. Kažkaip nepaliko labai didelio įspūdžio, nors rašo vienas iš didžiausių... 44m. pr. Kr. Julijus Cezaris čia įkūrė Lugdunum gyvenvietę, tapusią svarbiu kariniu ir prekybiniu Galijos centru. Nemažai išlikę senojo romėnų miesto griuvėsių - teatrai, akvedukai, amfiteatrai.
Susiradome gražią panoramą.
Lionas iš kitos pusės. Vaikai, išgirdę, kad mūsų viešbutis prie to didelio namo, protestuoja prieš kankinimą.
Va čia sutikome turistų. Šiaip jų nedaug.
Šis bokštas - aukščiausias taškas Lione - 372 metrai. Anksčiau čia buvo panoraminė observatorija ir baras, priklausę vienai šeimai, kurie buvo uždaryti 1940 metais. Nuo 1952 metų tai RTF televizijos bokštas.
Nusileidus nuo kalno patenkame į gastronominį rojų. Barų, restoranų, boushon'ų - visur. Vienas už kitą jaukesni. Lione dirba daug garsiausių virėjų, veikia per 40 restoranų, pažymėtų Michelin žvaigždutėmis.
Vietinio patarimas - nesukite sau galvos ir eikite tiesiai į le Bistrot de Lyon - taip ir padarom.
Vakaras, pasirodė, kad lankytojai vieni vietiniai. Tiesa, šalia sėdėjo grupelė kiniečių.
Imam visą meniu su užkandžiais, pagrindiniu patiekalu, salotomis, vynu... ech, sunku buvo. Nuotraukoje - Liono salotos. Dar siūloma paragauti kraujinės dešros, kiaulės ar karvės skrandžio, žalių kiaulienos dešrelių, kiaulienos dešros, keptos ant grotelių, vytintų dešrų, vištos kepenėlių salotų... užsigerti - Božolė vynu.
Net nebežinau, kas čia, bet kaip ir skaičiau apie Lioną - sotus, skanus, paprastas naminis maistas - tokį rasi visuose boushon tipo restoranėliuose.
Vaikai padėjo, kiek galėjo.
Vakarinis Lionas - žaidžiu su ilgesniu išlaikymu. Fotografuoju fontanus, ir tik vėliau, nuėjus gerą kelio gabalą link namų, pastebiu, kad ISO užkėliau labai, o tas negerai, tad prašau šeimos vėl grįžt prie fontanų... ir vis tiek man jie nesigavo - reiks dar pasimokyti fotografuoti tekantį vandenį...
Kitas rytas išaušta įtartinas, apsiniaukęs, vėjuotas. Mes suplanavę aplankyti parką Parc de la Tête d'Or, einame į jį apie 3km gražia ilga krantine. Oras kiek giedrėja,matom, kad parkas didžiulis, su zoo sodu, su nemažu ežeriuku, ir daug mažesnių, su botanikos sodu, velodromu...
Einame ieškoti pietų - sukame pro Operos pastatą, pro Liono Rotušę ir sėdam valgyti labai gražioje Terro aikštėje su vaizdu į Rotušę. Moliuskai į trasą.
Didieji gurmanai.
Gražusis fontanas remontuojamas.
Rotušė.
Ir mes - jau po pietų laimingi ir patenkinti. Mano dičkė fotkina, vaizdas pasiliejęs, bet svarbiausia čia gera nuotaika.
Pabėgau kelioms valandoms nuo šeimos, besiturškiančios viešbučio baseine - vaikams buvo pažadėtas.
Mat prireikė ranktų pakabuko savo kolekcijai, ir ne bet kokio, o su vietiniu personažu - linksmuoliu božolė mėgėju batsiuviu Gnafronu - populiariu lėlių spektaklių personažu. Klausinėjau, ieškojau - lyg radau kažką panašaus, valio! Lione yra tarptautinis lėlių muziejus "Musee Gadagne".
Ta pačia proga išnaršiau Vieux Lyon kvartalą, kuriame įsikūrę daug restoranėlių, palandžiojau po miestą viena - ėjau Traboules - siauromis uždengtomis gatvelėmis, jungiančiomis gretimas gatves, ar net kvartalus. Jų Lione yra apie 500 senamiesty ir Croix-Rousse rajone. Kadaise šilko pramonės darbuotojai naudojo Traboules transportavimui, o antrojo pasaulinio karo metu tai buvo pasipriešinimo karių slėptuvės.
Vietinė maisto asociacija yra išrinkusi geriausius restoranėlius boushon, ir pažymėjusi juos metalinėmis lentelėmis su lėlių teatro personažu Gnafronu - jų yra 22. Geriausi įsikūrę Presquile rajone, Mercerie, Marronierso, Saint Jean gatvėse.
Nuo vieno iš begalės tiltų - gražioji krantinė su laiptais, ant kurių mėgsta leisti laiką žmonės. Lionas yra dviejų upių Ronos ir Sonos santakoje, tad tiltų netrūksta.
Vakarėjant prisėdame fotogeniškame restoraniuke, kurio foto pridariau... daug :)
Čia kitas - pilnas žmonių, gyvas, bendraujantis - ir visas miestas, na, bent jau jo centras, vakarop pasidaro toks. Senas, gražus renesanso pastatais pasipuošęs miestas. Visai grįžčiau, pavyzdžiui vasarą į "Fourviere naktys" - teatro, muzikos, šokios, cirko, operos festivalį...
Viskas, velykinis nuotykis baigtas. Važiuojam namo. Spėliojam nuo ko mažei išbėrė pilvą - ar midijos, ar baseino vanduo kalti? Ech, sunkus tas gyvenimas...