 |
 |
 |
Mes, kaip dauguma emigrantų, per visas moksleivių atostogas važiuodavome į Lietuvą. Po dviejų metų ir kas 6-8 savaites vizitų į gimtinę, atėjo suvokimas, kad galima ir kitur nuvažiuoti. Artėjo vaikų taip vadinamos sporto atostogos - vasario gale, kovo pradžioje. Dauguma jas praleidžia slidinėdami. O mes norėjome pasišildyti. Kanarai - pats tas. Kadangi vyras šįkart dėl darbų važiuoti negali, būsiu tik aš su dukromis, rinkausi kelionę per agentūrą su viskas įskaičiuota. Pirmą kartą bandysime taip.
Vos nusipirkusi kelionę su AI (all inclusive - viskas įskaičiuota), desperatiškai pradėjau domėtis kaip ištrūkt iš viešbučio ir pamatyt salą. Turiu teises, bet nevairuoju. Tai apsunkina judėjimą, bet tik ne Lanzarotėje. Pradedant ekskursijomis, autobusais, baigiant tiesiog taksi išsikvietimu - o taksi automobiliai Lanzarotėje yra oficialūs ir važinėjantys pagal žmoniškus tarifus, problemų su transportu nebuvo.
Pirmasis mūsų skrydis su užsakytu lėktuvu - gauname nuostabiai skanų guliašą su bulvių koše ir burokėliais - vos ne kaip Lietuvoj pas mamą.
Skrendant matosi viešbučiai monstrai.
Išlipus - vėjas nemažas, ne taip jau ir šilta, kaip tikėjausi. Bandom susigaudyti, kur eiti ir į kokį autobusą lipti - jų begalė. Mus pasitinka vaikinas, jis nurodo kryptį į autobusą. Lipam į mažą mikruškę, kuri nuveža mus iki viešbučių. Visus išleidinėja į skirtingus, mes saviškiame lipame vienos. Vos nepalieku megztinio viduje, beldžiu, kad atidarytų duris į jau nuvažiuojančią mikruškę. Atiduoda.
Kambario gavimo reikalai irgi migloti - pradžioje duoda pirmam aukšte prastu vaizdu kambarį. Sumokėta buvo už vaizdą į baseiną ir jūrą. Pareikalavau geresnio - sakė, pažiūrėsim, ir palaukę gavome kambarį 5 aukšte. Nemokėjau nieko papildomai - neturėjau tokios patirties, bet tas paliko nekokį įspūdį apie viešbutį.
Viešbutis buvo Occidental-lanzarote-playa.
Vaizdas - jau galima kentėt.
Toliau baseinas - nešildomas! Buvo reklamuota, kad bus šiltas, specialiai ir viešbutį šitą rinkausi, nes vaikams baseinas - viskas. Buvo keli baseinai - pirmasis foto vadinamas vaikų, bet šaltas, kaip ir didysis. Mano mažylė - baseinų fanė, vandeny praleidžia daugiau laiko, nei išnėrus, ir nešalčmirė, kaip mudvi su dičke, tad bandė maudytis. Bent jau foto turiu baseine.
Galima pagalvoti - šilta ir faina. Ne. Apgaulė.
Kadangi noras maudytis didelis - bando lyst.
Bet viskas baigiasi taip... Mano deginimosi procedūros irgi nekokios - vėjas pučia didelis, ir visą laiką buvo taip. Kur gultai sustatyti užuovėjoje, ten nuo pat 7 val ryto rankšluostukais užsiėmę visi, nors parašyta, jog taip daryti negalima.
Galvoju - reikia hidro kostiumų. Ėjome tokių ieškoti - mažos skylinės parduotuvytės su kiniškais mažmožiais tokių neturėjo. Paklausus apie šildomus baseinus, pasakė - kad "čia niekada nešildo, nebent pripila šilto vandens į jau esantį ledinį vandenį. Čia visada šilta. Visada sezonas." Taip, visada, tik ne kovo pradžioje, kada mes buvome - akivaizdu. Šilčiausia degintis - mūsų balkonėlyje. Jame ir leidau šiltus Kanarų vakarus, įsisupusi į pledą ir žiūrėdama kokį filmą, aplink ošiant palmėms ir jūrai.
Jau pirmą vakarą išėjus pasivaikščioti įsimylėjau kraštovaizdį... vakarinė saulutė, žali pietietiški augalai, linguojantys vėjyje, ir juoda žemė.
Kitą dieną laukėm naujojo kambario iki pietų, tad prabuvome viešbutyje. Man vis degė padai kur nors toliau išeiti, į gretimą miestelį Costa Teguise, vaikai vis stabdė ir sakė, mes norime viešbutyje būti. Nemokami spalvoti gėrimukai, ledai ir t.t. Į baseiną nebelindome. Turėjau planą, kaip baseiną padaryti naudojamą, tam reikėjo nuvažiuoti iki Decathlon'o. Kuris buvo visai šalia Areccifes - Lanzarotės sostinės.
Išbandėme mini golfą, patiko!
Va taip ir kabo - nesiryžta lipt į vandenį. Nesimaudo niekas. Nors matėme vaikus, ispanakalbes mergaites, vandeny besiturškiančias.
Vaikų žaidimų aikštelė uždaryta - vis tik ne sezonas, tegu sako, ką nori, kad sezonas visada.
Vakarop apie 16 val gaunam kambarį, kuriuo liekam patenkintos, ir iš viešbučio - su taksi į Decathlon. Pagaliau laisvė!!! Pamatysiu šį tą daugiau!!!
Va - išeitis rasta! Galės vaikai turkštis baseine, kaip per normalias atostogas.
Žmonių visur aplink nedaug. Šalia Areccifė, Lanzarotės sostinė, mane vilioja... susirandam taksi ir į sostinę! Taksistas nekalba angliškai, kai pasakau, kad gyvenu Kosta Tegisė - jis "aa, Kosta Tegis"? Kaip gražiai taria! Norėčiau mokėti ispaniškai. Pasirodo, šiandien iki centro jis mūsų nedaveš, nes jis uždarytas - vyksta Užgavėnių paradas!
Pataikome ant karnavalo pasiruošimo. Vaikai, suaugę - visi persirengę... mamos, vaikštinėjančios pakrante su vaikais - irgi, paaugliai irgi... smagu buvo pažiūrėt. Ryšku, spalvinga ir linksma, nė iš tolo neprimena mūsų žiemą gąsdinančių kaukių.
Gaila, eisenos taip ir nesulaukiam, vaikai per plonai apsirengę ir zirzia, kad nori namo... vos neužmoviau tų hidro kostiumų, norėjosi pasilikt ilgiau... na, bet... kad susirgtų nenoriu.
Kažką bandau prisiminti, ką taksistas sakė, kur galėsiu taksi susigauti. Einame per miestą - gal pamatysime. Vaikai kaulija ledų, nors sustipę abi.
Ir tada, matyt iš streso, visai nebefotografavau, o dabar pasigedau daugiau Arečifės nuotraukų. O stresas buvo dėl to, kad niekaip neradome taksi. Vaikai sušalę, temsta, žmonių mieste nemažai, judesio nemažai, parduotuvės dirba, barai, karnavalas vyksta toliau pajūry, o mes bėgiojam ir bandom susistabdyti taksi. O jie važiuoja jau pilni, su klientais. Yra taksi sustojimai, bandau su telefono navigacija rasti tuos sustojimus... Vargais negalais randam, sulaukiam, įsėdam. Atsipučiu. Kažkaip nebejauku pradėjo darytis vienai su vaikais besiblaškant po vakarėjantį miestą. Bet nuotykis super! Gerai, kad gerai baigėsi. Grįžtam į savo "kalėjimą" valgyti vakarienės.
Viešbutyje netyčia randu tašką, iš kurio matau nuostabiausius saulėlydžius! Tereikia tik pataikyti ateiti apie 21val. ir turi tokį nuostabų nerealų peizažą.
Ir ką, pusrytukai ir išbandyti hidro kostiumų. O jie pasiteisino, dar ir kaip! Šalta tebuvo pėdoms ir rankoms, dar žinoma, galvai, paskui užmoviau ir baseino kepures, nes vėjas nešvelnus - buvo visada. Sako, Lanzarotė vėjuočiausia iš visų Kanarų salų. Kitose nebuvau, bet Lanzarotėje vėjo yra.
Ir baseino viražai. Širdis džiaugias, matant jas tokias laimingas. Ir man ramybė.
Kiekvieną dieną buvo mamos pusdienis, kai einam lauk iš viešbučio ir vaikų pusdienis - viešbutyje. Šios dienos "mano" dalis - vakarinis pasivaikščiojimas Costa Teguise - artimiausiame miestelyje, iki jo mums 3km gražia pajūrio promenada.
Paėję šiek tiek gatvele, lendame į gražų pajūrį.
Ieškomas širdies formos akmenukas tėčiui.
Mano permaininga mažė. Konkuruoja su sese.
Mūsų pastatytas atminimo bokštelis.
Tušti gultai.
Pliažiukas nr1. Jame vyko dieną kažkoks veiksmas, pakuojasi šeima ne viena eiti namo.
Žaidimų aikštelėje matau susigūžusią mamą su striukine liemene, ilgom kelnėm - aš su vėjo perpučiama vasarine suknele. Paprastai aš būnu ta sušalelė.
Ilga graži promenada.
Ši foto - viena mėgiamiausių iš kelionės. Saulė nuostabiai didelė ir taip žemai... Mano merginos karstosi.
Radom palmės šaką.
Einam namo saulei leidžiantis, čia skambinom močiutei ir diedukui pasikalbėti. Kokia graži gamta ir kokia nuostabi saulė gali būti!
Kadangi buvome užsisakę ekskursijas šalia esančiose parduotuvėlėse, šįryt važiuojam į vieną iš jų - Timanfaya parką.
Įsitaisau viena autobuso priekyje, antrame aukšte. Vaikams ten neleido - būtų bauda apie 200eurų. Vaikai baisiausiai ant manęs užpyksta. Aš fotkinu miestelių kasdienybę, dar nesulaukusių savo šeimininkų vilų kiemelius, kelią, palmes. Jos, kaip taisyklė, visada siūbuoja vėjyje.
Koks gražus tas palmių siūbavimas!
Važiuojam pro miestelius.
Spoksau į vilų kiemelius - norisi kažką panašaus turėt ir taip leist žiemas...
Va tokio va noriu :)
Vietiniai prie pardės.
Pirmas taškas - kupranugarių pasijodinėjimas. Dičkė nedrįsta, tada sėdu aš su maže, nors ketinau fotografuoti visą veiksmą, tenka dalyvauti. Įdomiai stojasi kupranugaris, atrodo jau nulėksi žemyn į priekį, kai jis pakyla ant užpakalinių kojų. Linguojam kartu su visais vorele.
Čia vėsoka.
Tiek iškentė vaikas, o paskui nėrė nuo to kupranugario toliau.
Ir perėmė mano, fotografo, vaidmenį - o aš euforijoj.
Kokios ten buvo spalvos!
Švelniai šiurkštus kailiukas.
Toliau įvažiuojame į Timanfaya parką - mūsų autobusas palieka už savęs nemažas automobilių eiles.
Gidas kažką pasakoja apie vulkanus... aš dairaus ir fotkinu į visas puses. Mano vaikai atrodo va taip, gal žiūrėjo pro langus?
Įspūdingas dydis - vidury foto galima įžiūrėti dviaukštį autobusą.
Demonstruojami triukai. Čia buvo vėjuota, šalta, lynojo, svajojau atsidurti ten už stiklo jaukiam bariuke.
Ant vulkano lavos kaitros kepta višta.
Apačioje matosi kupranugarių taškas.
Vulkanų dydis įspūdingas, palyginimui šalia keliu važiuoja kelios lengvosios mašinos.
Toliau programoje - 52km besitęsiantys vynuogynai. Važiuojame pro gražuolį baltą kaimelį.
Vienkiemis, lietuviškai vadinamas. Atrodo, kaip dizainerio maketas, įklijuotas fotošopu.
Privažiuojame vynuogynus.
Lankome La Geria vynuogyną, perku vieną butelį, kaip vėliau paaiškėjo - nelabai skanaus vyno.
Vynuogių auginimo ypatumai iš arčiau.
Ūkelis, kuriame vyko mūsų sustojimas ir ragavimas.
Vėl pro modelinius namukus.
Grįžus namo vėl lekiu patikrinti, kokia saulės leidimosi padėtis. Pasirodo, verta įamžint, kaip ir beveik kiekvieną dieną.
