 |
 |
 |
Atostogos Kanaruose persirito į antrąją pusę. Pusė dienos vaikams - baseinai, ledai, viešbučio patogumai, puse dienos man - iš viešbučio, kažkur. Oras kovo pradžioje apie 22-25 laipsnius, naktimis apie 16 ir vėjas - jis visąlaik čia.
Vieną rytą važiuojame į Playa Blanca miestelį - tai Lanzarotės Palanga. Pro langus matosi praktiškai atvirutiniai vaizdai. Gidas pasakoja, kad vaikai mokosi vokiečių kalbos, kaip antros užsienio, nes labai daug vokiečių turistų. Vargšiukai. Mes irgi mokomės vokiečių, tokie kaip aš, nepraktikuojantys - jau trečius metus. Nėra meilės kalbai ir tiek. Bet susikalbėti smagu. Taip pat daug gydytojų kabinetų, kurie kalba angliškai, vokiškai - krito į akis tas. Matyt nemažai tų anglų vokiečių ir susipirkę tas vilas, kurių kainos nėra labai jau žemos - vyras tikrino internete.
Playa Blanca pilna turistų, šurmulio. Mes einame kur ramiau ir gražiau.
Pakrantė akmenuota.
Gražus driežiukas šildosi saulėje.
Vietinis katinas, per daugelį kartų prisiderinęs prie aplinkos.
Pilaitė ir gražus iškyšulys į jūrą.
Tolumoje - Fuerteventūros krantai.
Matosi gražus Playa Blanca uostas. Vaikus vos ne per prievartą reikią visur tempti, vis reikia priminti, kad tai - mano laikas, jos savo gaus kitą pusę dienos. Ech... Kaip joms niekas neįdomu?
Va mano ožkytės.
Kaip gražu!
Leidžiamės į miestelį, einame į turgų. Ieškau raktų pakabuko su lavos gabalėliu - man jis primintų Lanzarotę. Nerandu tokio. Tenka pirkti kažką kitką savo kolekcijai.
Pasivaikščioję turgelyje, vėl einam prie jūros ilga promenada. Vaikams prireikia kamuoliukų su siūlu - vedžioja, kaip šuniukus, o man ramu - bent jau nebezirzia, kad einam kažkur.
Pasirodė panašus į senelį - mano tėtę.
Šitų spynelių padarau milijoną ir dar šiek tiek nuotraukų - kokios gražios! Žydros jūros fone... įdomu, kada čia jų spėjo tiek prikabinti...
Išalkstam, prisėdam pavalgyti. Iš visos eilės barų, būdamos pirmąkart Ispanijos daly, išsirenkam indų restoraną. Juokas pro ašaras, bet buvo skanuuuuu. Tiesa, savo sprendimo sėsti "ant saulės" pasigailėjau - kepino, kaip reikalas. Ir to vėjo tokio nebuvo miestelyje šiame, kad ir šalia jūros...
Vištiena karyje buvo labai skani.
Saugo savo gėrimus nuo boružėlės.
Einame į paplūdimį - laiko dar yra. Vaikai maudo savo "šuniukus", o aš svajoju, fotografuoju...
Pasikaitinę, pabraidę einame link autobuso - laikas į viešbutuką.
Kadangi Aistės kamuoliukas - berniukas, jam kartu į tualetą negalima.
Gražus miestelis, buvo pasiūlymas jame atostogauti, bet išsigandau, googlemaps pamačiusi vien viešbučių rajonus, nusidriekusius laukuose. Vis tik miestelis turi ir ką pasiūlyti tiems turistams, kur pasižmonėti. Ir vėjo lyg mažiau čia buvo, ir saulė karštesnė - žodžiu, Playa Blanca apsistoti, manau, verta.
Šuniukai išmaudomi ir baseine.
Vakare vėl gaunu prizą.
Viešbučio rutina tokia pati ir neįdomi. Vakarop išsiruošiame pasivaikščioti toliau link Costa Teguise - imu taksi ir važiuojame į patį toliausią norimą tašką - Playa De Los Charcos paplūdimį. Jis laukinis ir pilnas banglentininkų, šalia ir jų mokyklų pilna.
Vėjas kartais stipriau užpustydavo.
Mėgaujuosi akimirkomis.
Ieško užuovėjos - padaryta kažkas panašaus iš akmenų.
Reikėjo traukti, kol nebuvo visai šlapios - gražus smagus pliažiukas pačiame miestelyje.
Tuštoka.
Matuojamės batelį. Yra Ecco, Clarks ir kitų batų, kainos - nemažesnės, nei Europoj.
Ilgosios palmės retos, daugiausia, kaip vadinau, ananasinių.
Einame gražąja promenada link viešbučio. Vakarinė saulė ir juodoj žemėj blaškomos vėjo palmės - nuostabu...
Laukiau kurį laiką, kol šią gražuolę apšvies saulė.
Kitą dieną važiuojame į kitą salos galą su taksi. Kainuoja panašiai, kaip ekskursija mums trims, o laiko sutaupai, nes autobusas kol surankioja visus žmones iš skirtingų viešbučių, pravažinėja pora valandų į vieną pusę, o kur dar atgal... pirmus kartus važiuoti patiko, pamačiau miestelių, daugiau salos.
Įsėdus į taksi klausiu, kokia kalba kalbėti su vairuotoju. Anglų nekalba. Vokiečių nekalba. Lietuvių, rusų - nekalba juo labiau. Sako - tai ispaniškai mokykitės - čia man. O pats kalba viena savo gimtąja kalba. Xa, gal ir gerai, kai ta gimtoji - ispanų, kuria kalba didžioji dalis pasaulio.
Važiuojam. Oras apsiniaukęs kitoj salos pusėj, vaizdai irgi nieko labai ypatingo.
Mūsų tikslas šįkart - po žeme. Pirmas objektas - Cuevo de los Verdes - vulkaninis urvas, rašo "vienas ilgiausių pasaulyje". Jis tęsiasi 6 km, jį kažkada išgraužė bėganti lava, kuri greit stingo ir pasidarė šis urvas iki pat vandenyno. Čia slėpdavosi vietiniai nuo piratų ir vergų pirklių, atvykstančių iš Afrikos.
Perkam bilietus, sulaukiam savo eilės - leidžia tik kartu su grupe ir gidu - einam į vidų.
Kadangi nuotraukos viduje gaunasi nelabai kokios kokybės, labai daug ir nefotografavau, nesiplečiant pasakysiu - verta eiti. Ką jau kalbėti apie salę su fortepijonu, kurioje vyksta koncertai - akustika turėtų būti nereali.
Čia gidas liepė nutilti ir nė šnipšt, ir nefotografuoti, apskritai nejudėti. Žiūrim ir galvoju - nejaugi tie akmenys laikosi ant plono plono vos ne siūliuko - gal dėl to negalima judėt, nukris? Erdvė įspūdinga, gili...
Kol gidas meta akmenuką į... vandenį! Ir gylio įspūdis dingsta, pasirodo, ten buvo atspindys nuo lubų! Išdaviau paslaptį - manau, visiems turistams rodoma ši atrakcija, bet verta pamatyti savo akimis, labai gražus įspūdingas urvas.
Einame pėsčiomis iki kito objekto - vulkaniniame tunelyje su urvais – požeminė koncertų salė, restoranas ir druskos ežeras. Klausiu prie kasos, ar gali man iškviesti taksi, nes mano telefonas nerodo jokių ryšio požymių šioj salos daly.
Šio turistinio objekto nesupratau - kas ten tokio ypatingo? Nebent susiplanuoti vakarienę, paklausyt koncerto...
Čia gyvena daug daug mažų baltų krabiukų. Šalia - bariukas.
Kino salė po žeme.
Išėjus ir belaukiant taksi, kol aš dairausi aplink, vaikai įnikę į planšetes.
Atvažiuoja taksistas, dar bandom važiuoti link Mirador del Rio, kur matosi aplinkinės salos nuo kalvos, bet apsiniaukę, debesuota, užkylam ir matau, kad nieko nematysim. Važiuojam namo.
Vakare, suguldžius vaikus, fotografuoju mūsų viešbutį tamsoje su išlaikymu. Tada filmas, įsisupus į pledą ir klausantis gamtos garsų...
Taip pat ir prislopinto triukšmo iš bariuko apačioje...
Kitą rytą einam iki parduotuvės, perkam vyno paragavimui už 8eu, oro uoste tokį patį mačiau už 19eu.
Nesinori, bet reikia atsisveikinti su saule, su šiluma, čia vasara, o pas mus namuose dar tik prasideda pavasaris. Manau, Lanzarotei galima dėti pliusą, nors ir be mašinos, jaučiuosi ją išstyrinėjusi.
