 |
 |
 |
Ryte atsibudau 6.30 ir laukiu, kol budinsis šeima. Trauksim į Timna parką. Masada tvirtovės darbo laikas keistokas nuo 5 ryto iki 16 val vakaro, sausio 1d dirba. Timna parkas...
Parašiusi sakinį aukščiau, smigau dar iki 10 val! Paprastai niekada taip ilgai nemiegu. Ruošiamės, pavalgom ir varom į Timną. Važiuojant nuo Eilato pirmas baltas ženklas "Timna" veda į kažkokias neaiškias teritorijas, reikia sukti pamačius rudos spalvos ženklą su užrašu "Timna park", šalia ir milžiniškos egiptiečių statulos, kad niekas nepravažiuotų.
Parkas sutvarkytas, galima į jį įvažiuoti su savo masina, ir važinėti iki objektų, kurie labai aiškiai sužymėti nuorodomis, o galima ir vaikščioti patiems visą dieną.
Mokam įėjimo-įvažiavimo mokestį dviem suaugusiem ir dviem vaikam 176 šekelius, gaunam galimybę iš spalvoto smėlio į mažus buteliukus susipilstyti suvenyrą atminčiai.
Nelabai gerai būtų važiuoti priešinga, nei galima, kryptimi. Daug matėme tokių drausmintojų Izraelyje.
Parkas puikus, sutvarkytas ir įdomus, nepanašus į jau matytą Paukščių stebėjimo centrą ir Drakonų žemę. Žmonių nėra labai daug, teritorija didžiulė.
Ieškom pažymėtų gyvūnų, sfinksų figūrų.
Lipam pasivaikščioti, apžiūrim Grybą, kaip vėliau paaiškėjo, ne vienintelį.
Einam toliau, pradžioje sunkiai sekėsi įvertinti atstumus, galvojom, viską apeisime patys. Ieškom skorpionų po akmenimis, apžiūrim skurdžią dygliuotą augaliją.
Prieiname dar vieną Grybą. Įspūdingas dydis, kai tamsu, jis gražiai apšviestas. Pasikalbu su sutikta lietuvių šeimyna.
Grįžinėjam link mašinos, vis tik pavažiuosime iki kitų objektų.
Nuvažiuojam iki pagrindinės parko civilizacijos - čia yra dirbtinai supiltas ežeras, stovykla ir galimybė nakvoti su palapinėmis, baras-kavinė.
Palieku šeimą susipilti dekoratyvinio spalvoto smėliuko į buteliukus, o pati einu link Saliamono stulpų. Laukiu saulės, apsiniaukę visai...
Sfinksas ir gulintis liūtas po dešine.
Randu kažkokių vaisių-daržovių?
Nuėjus link įspūdingiausio pastato - Saliamono stulpų ... nušvinta saulė! Džiaugiuos tokia dovana ir dar pliusu prie jos, vietinių porele ir fotografuoju... Prisijungusi šeima karstosi laipteliais, mažė pareiškia norą viską sužinoti apie egiptiečius ir dirbti archeologe. Saulė nusileidžia, galim ramia širdim grįžti.
Nusižiūrėjome nuo kitų turistų pozavimo idėją.
Bariuke išgeriam turkiškos kavos mums, cola ir Pringles vaikams.
Namie ramus vakaras, po truputį pasiilgstam namų.
11 diena, paskutinė pilna diena Izraelyje. Dovanoju savo šeimai laisvę veikti ką nori, netysiu jų niekur. Pati planuoju nufotografuoti naktinę temstančią Aqabą su stovu, dieną gal kiek pasideginti ir smagu būtų pagaliau išbandyti šildomą baseiną. Dar turiu slaptą planą paprašyti vyro prieš priduodant mašiną, nuvežti mane link Raudonojo kanjono į tą vietą, kur, tik užkilus į Eilato kalnus, pasimato Eilato ir visos įlankos panorama... bet kaip bus, parodys laikas...
Hmm, Eilato panoramos fotkinimas nuo Eilato kalnų baigėsi fraze “tai tu nori visus tempt ten ir kankint?” Nu, ok, nenoriu, žadėjau palikt ramybėje. Einu degintis prie baseino ir prižiūrėt besimaudančių vaikų, kol vyras grąžins mašiną.
Pasikalbam su baseino prižiūrėtoju, kalbančiu angliškai, vokiškai ir judų kalba, jis gyveno Miunchene ir planuoja gyvent Vienoje. Išsimaudau baseine, stebima krūvos musulmonų ir vyrų ir moterų. Bet išdrįstu! Einam į miestą ledų ir grynųjų taksi, kurio mokestis iki oro uosto yra fiksuotas. Shuttle, sako, iki oro uosto nėra, o autobusais baladotis su lagaminais, vaikais su dviem persėdimais ir jų grafikų patikimumu atrodo nekaip. Užsuku į Zarą, be pvm ir sale - vilioja. Bet nieko gero nerandu. Ir dar tie dideli skaičiai prie kainų - šekelis kaip mūsų litas buvęs - atrodo daugoka už viską. Einu fotografuoti vakarinės Aqabos nuo molo - mano atsisveikinimas su šiluma ir grožiu. Rausvi saulėlydžio nuspalvinti Aqabos kalnai!
Fotografuoju su didžiausiu malonumu - vaizdas, šviesa - viskas nuostabu. Laukiu, kol įsižiebs pirmosios šviesos, tada lb gražu fotografija su ilgesniu išlaikymu. Išsitraukiu stovą, ir suvokiu, kad tvirtinimo galvutę "fotoaparatas-stovas" palikau viešbuty... Vaizdai fantastiški, bet man, palikusiai galvą, tiesiogine prasme, tenka grįžti į viešbutį. Kol einu link namų, saulė dingsta nuo kalnų. Grįžtu beveik bėgte atgal. Tiesiai ant plačiavaizdžio molo. Fotografavimo vaizdų - tik sukiokis ir fiksuok! Aqabos šviesos, Eilato šviesos, palmės, viešbučių-monstrų žiburiai vandenyje, skėtukai nuo saulės, laivas jūroje, ech...
Prisifotkinus skubu į viešbutį paskutinės vakarienės. Ko nepasiilgsiu, tai musulmonų elgesio valgykloje - lenda, stumdosi, prisikrauna ant stalo maisto, kaip per mūsų Kalėdas ir jo nesuvalgo, palieka baisius šiukšlynus išeidami. Visada būriais vaikšto, niekada po vieną, gal moterim negalima? Vietiniai kultūringi, kiti turistai - viskas ok. Bet dauguma musulmonų mūsų viešbutyje.
Kitą rytą atsikeliame be žadintuvo, pusryčiaujam.
Kraunam lagaminus į taxi ir važiuojame per Eilato kalnus, per Negevo dykumą į Ovdą.
Taksistas pasakoja, kad anksčiau, kai buvo geri santykiai su Turkija, vandenį žemės ūkiui veždavo konteineriuose. Kad vasarom būna virš 45 temperatūra, ir porą dienų gegužę - visada. Kad kai į Eilato botanikos sodą atveždavo sniego, visi - ir vaikai, ir suaugę eidavo džiaugtis juo.
Už fiksuotą oficialiai nustatytą sumą (250šek) mus pristato į oro uostą. Jį atidaro 9 ryto, dar turim palaukti. Atsakom į klausimus - kur buvom apsistoję, ar buvom palikę lagaminus be priežiūros, pažiūri atidžiai į mūsų nuotraukas pasuose ir praleidžia, lagaminų tikrinimas - jų atidaryti nereikia, tik praleisti per skenavimą, pasų tikrinimas, kokie 6-7 punktai. Eilių nėra, pora valandų iki skrydžio jau būnam apsiforminę. Čia dėl to, kad anksčiau atvykome, nes už savęs matome jau nemažai žmonių...
Perkam kavos, kolos ir sėdim ant turkiškų sofučių. Nuėjus į alkoholio ir suvenyrų parduotuvę paieškoti Negyvosios jūros pakabuko raktams, nemaloniai nuteikia dvi besiriejančios rusės pardavėjos. Garsiai ir ilgai.
Izraelio Negevo dykuma.
Ir mūsų snieguotosios Alpės.
4,5 val skrydis ir mes Italijoj. Apsiperkam maisto, šviežios žuvies, laukia dar 300km iki namų per Alpes.
Finalinės išvados - Eilatas vertas dėmesio dėl netoliese esančių Raudonojo kanjono ir Timnos parko, Negyvosios jūros, patekimo į Petrą Jordanijoje, kuris yra sudėtingas ir brangokas.
Bet pats Eilatas, neskaitant mano gražiųjų foto, yra gan nuobodus, su baisiais viešbučiais ir nešvaria Raudonąja jūra, užgrūstu industriniais dalykais pajūriu, ir net ten, kur galima maudytis, nardyt ir pamatyt Raudonosios jūros grožybes, koralai aptverti ir saugomi, o įėjimas į pliažo teritoriją mokamas... Jei panardyt - geriau Egiptas. Viešbutis mūsų turėjo labaaai skanų maistą, bet buvo gan brangus, palyginus. Gal įmanoma gyvent ir airbnb kur pas vietinius ar mažuose viešbutukuose, jei tokių yra? Bariukų irgi kažkaip neužmatėme, kur būtų galima pavalgyt... Daug visokių kabliukų... Sekantį kartą norėčiau į Tel Avivą...
