 |
 |
 |
8 atostogų diena, pusrytukai, 15 val. pasiimsim automobilį, šeima žaidžia žaidimus viešbutyje, o aš einu į miesto pliažus pasideginti. Cha, gruodžio 31d, pasideginti - nuostabu.
Nueinu į gražiausią ir savo mėgiamiausią Eilato pliažiuką - šalia molo prie pat Jordanijos. Čia reik pažymėti, kad jūra manęs nedomina dėl maudymosi, o tik jos vaizdas, kvapas, garsas, veiksmas joje. Tas svarbu, nes jūra tiems, kurie maudosi, čia ne itin gera - murzina. Su Sardinijos, Sicilijos pliažais nepalyginsi, nors ir Raudonoji jūra. Gultai aną dieną atrodę nemokami, pasirodo tokie nėra - prieina vyrukas ir susimoku 12 šekelių (apie 4eu) už gultą visai dienai.
Žinoma, saulė tuoj pat dingo, grįžtu į kambarį, reik nusipirkt pleistriukų Compeed, kad saugotų vaikų žaizdeles ant kojų, jei užsimanytų maudytis Negyvojoj jūroj. Šeima neskuba eit, o aš suku ratus kambary, kaip uždaryta kalėjime. Pagaliau išsinešdinam iš viešbučio, užtrunka, kol gaunu pleistriukų vietinėj ūkio prekių parduotuvėj.
Iš www.budget.co.il pasiimam mašiną. Trim dienom 180dol plius benzinas. Tiesa, neturim viršyti 250km dienai. Kitaip reiks mokėti papildomai už kilometražą. Mašinytė pavargusi, nubraižyta...
Randam gimtų sąsajų.
Va, mūsų balta gulbė.
Užrašas ant gretimai stovinčios mašinos.
Keliaujam link Raudonojo kanjono. Vyras klausia - "kur važiuot?", aš most ranka - "į tuos kalnus". Pataikom, kur reikia. Važiuojame visai šalia sienos su Egiptu.
Važiuojant nuo Eilato pakeliui fantastiški vaizdai vakarinėje saulėje, bet nestojam, ieškom kanjono. Ženklas vos matomas, nuo pagrindinio kelio reikia pavažiuoti giliau ir kairiau į dykumą, nestatyti pirmoje aikštelėje šalia kelio. Mes pasistatome būtent joje ir einam. Vakaras, apie 16 val, vėjas didžiulis, vėsoka... Einam, ieškodami pagrindinio įėjimo.
Prieiname oficialų įėjimą į kanjoną. Galima pasiimti žemėlapį iš dėžutės, imam.
Noriu vakarinės saulės nuspalvintų uolų, žinoma, jų negaunu, nes saulė sparčiai leidžiasi ir slepiasi už kalnų, ir darausi nepatenkinta, žadu vaikams čia grįžti.
Mano saulės.
Vaikams labai patinka brautis pro siaurus plyšelius ir kabarotis laipteliais nuo uolų siaurame tarpeklyje.
Neilgas žaliosios trasos siauras perėjimas ir išeinam į platų gražių aukštų raudonų uolų taką. Saulė dingsta po truputį, šviečia tik ant kalnų viršūnių. Mes einame ir grožimės, fotografuoju...
Vyras vadovauja pagal pasiimtą žemėlapį kur eiti, kad būtų ir ką pažiūrėti, ir link mašinos.
Uolos gražios, žmonių nėra, saulė leidžiasi, o mes einame tarpeklyje tarp dviejų aukštų akmenimis apibyrėjusių uolų. Kažkada čia tekėjo upė.
Skubinamės, nes jau visai greit temsta, o galo kelio nesimato. Vis tik pafotkinu karts nuo karto, nes mėnulis išlindęs tamsėjančiame danguje virš uolų, vaizdas...
Toliau fotikas į šalį ir einam greitu žingsniu per begalinius akmenis. Mūsų dičkė užmato, kad juodi trasos ženklai eina į uolos viršų, kariamės laikydamiesi įtvirtintų metalinių rankenų ir virvių. Čia foto padarau prieš didįjį lipimą. o tada telefoną į kišenę, fotoaparatą į kuprinę ir jau rimtai laikausi įtvirtinimų.
Išlipam iš to grovio, jau kiek ramiau.
Va čia buvo mūsų trasos galas apačioje. Aukštis matosi, iš kurio išsiropštėm.
Tada trasa dalijasi, raudona ilgesnė, bet kalnų viršūnėm, o juoda vėl veda į apačią, bet trumpesnė. Vienbalsiai visi nebenorim lyst į uolas. Einam ilgesne raudonąja trasa, temsta, skubam. Matom gražų mėnulį, kalvos, vaizdai super, vis plekšteliu telefonu.
Einam, einam ir einam, ir vis atrodo, kad už tos kalvelės, ar už ano posūkio jau pasirodys kažkas civilizuoto. Bet pasirodo tik dar tolimesnis kelias. Saulė nusileido, temsta, stipriai atvėsta oras, pučia stiprus vejas, kuris nuneša mūsų žemėlapį, vos įžiūrim ženklus, žyminčius trasą.
Beveik bėgam, ir darosi visai nejauku, pagalvojus, kad tamsoj reiktų lipti iš to tarpeklio apačios su virvėm ir įtvirtinimais.
Pagaliau prieinam įėjimą į kanjoną, jau visai tamsu, tik kybanti pilnatis mums šviečia kelią. Einam likusį puskilometrį iki mašinos palengvėjusiom širdim, kad viskas baigėsi gerai. Priėjus mašiną, darau nuotrauką, tamsu tamsu, mūsų baltoji mašina, ryškus mėnulis viršuje, žvaigždės ir dykumos kalnai. Fantastika.
Vos Naujųjų nesutikom dykumoje.
Senuosius palydime savo jaukiajam viesbuty, po vakarienės žiūrime kartu filmą. Naujuosius pasitinkame klausydami fejerverkų ir sakydami vienas kitam labanakt.
