 |
 |
 |
10 diena skirta Masada piliai ir Negyvajai jūrai. Gaila, saulės nežadama, debesuota. Gerai, kad be lietaus.
Važiuojam pro Negevo dykumą klausom AMEN FM arabiškų muzikikių, saulė plieskia, plius 18. Pravažiuojam saugumo patikros tašką su ginkluotais izraeliečiais, čia dėl mūsų pačių saugumo. Vyras pasitikslina kur važiuot, po dviejų val galės pradėt galvot apie sukimą iš kelio. Pakeliui vaizdai nuostabūs! Datulių giraičių labai daug matėme. Negalėjau jų nefotografuoti, kokie tie medžiai gražūs!
Plokšti, tarsi delnu nubraukti, kalnai.
Civilizacijos labai nedaug.
200km neprailgsta, pravažiavus įspūdingą baltų uolų - kalnų kanjoną, pasimato Negyvoji jūra. Sūraus vandens baseinai, viešbučiai, bet mes važiuojam iki Ein Ghedi.
Važiuojant nuo Eilato, ir pradžioje šalia Negyvosios jūros daug gamyklų-kasyklų ir industrinių pastatų.
Pasimato druskingasis grožis iš arčiau. Esame žemiausiame pasaulio taške! Niekas man nedaro tokio gilaus įspūdžio kelionėse, kaip gamta ir jos stebuklai.
Kiek druskos ten!
Norėtųsi pasivaikščioti tais supiltais pylimėliais-keliukais.
Kiek skaičiau, viešbučiai šalia Negyvosios jūros dideli, seni ir perpildyti, o kainos aukštokos.
Nors kabo ženklas, draudžiantis čia vaikščioti, pilna būtent tą darančių žmonių.
Pravažiuojam Masada pilį, fotkinu ją iš mašinos, bet lipt ir jai skirt laiko nesinori, pilių ir dar įspūdingesnių matėme Provanse.
Pravažiavus sekliąją Negyvosios jūros dalį, gilioji jos dalis ne tokia žydra, druskos gabalų nebematyti, tik krantai šviesesni ir žydri, matyt druskuotas dugnas arčiau. Įmesiu foto iš interneto, rodančią, kaip Negyvoji jūra senka, bėgant metams.
Pravažiuojame Ein Gedi miestelį, toliau krantai aukštėja, pilna draudžiamų vaikščioti ir maudytis, perspėjančių apie smegduobes ženklų.
Nuvažiavus iki tolimiausio mūsų būto taško, pagaliau galiu išlipt pafotografuoti ne per langą važiuojant.
Stojam Ein Gedi Spa, sužinojęs kainą (260-270 šekelių šeimai), vyras pasibaisi ir išveža mus iš ten link Eilato, iki viešbučių miestelio Ein Bokek. Ten stojam, parkuojam mašiną (5šek/val) ir einam ieškoti miesto pliažo. Prieinam jį, tvarkingas, persirengimo kabinos, dušai, nedaug žmonių, kai kurie plūduriuoja! Matau, kaip vyras kalbina berniuką gultis, o jis nedrįsta.
Oras 22, vanduo 23. Aš - šaltmirė didžiausia, bet čia maudytis privaloma. Mano mažylė irgi pasiruošusi išbandyti maudymąsi. Klijuojam žaizdeles su Compeed pleistru ir lendam į vandenį.
Jis kaip riebaluotas, lašeliai stovi ant kūno, temperatūra normali, kaip sausio 2d. Vyrui, perėmusiam fotografo vaidmenį, sakau - niekas čia nekelia nieko į viršų tam vandeny. Pradžioje smėliukas, o paskui stambi aštri druska, vandens batai nepamaišytų. Prisipratinu, sėduos ir bandau gult ... ir! kaip kamštį mane iškelia į vandens paviršių! Cypiu is smagumo!
Paskui pozuoju nuotraukoms. Mano mažylė stebi mane ir pati nedrįsta “gultis”. Aš organizuojuos spec šiai progai pasiimtą Izraelio turizmo lankstinuką. Adrenalino ir euforijos mišinys. Mažė irgi jau guli, duodu ir jai “paskaityt”.
Vyras fotkina ir telefonu, ir fotiku. Nuėjus praustis po dušu, išlenda saulė! Vėl brendu į jūrą.
Kai jau iki soties prisifotkinam ir prisigulim, lipu ir sutinku sesės vyro giminaitę su vyru, kurie taip pat čia atostogauja, pasikalbam. Jie sako, kad kitoj pusėj, link Tel Avivo, jūra mažiau civilizuota, autentiškesnė. Aš vėl po dušu, vanduo vėsokas, bet iškenčiamas. Tada imu fotoaparatą į savo rankas ir dairausi aplinkui.
Va ką veikė mūsų dičkė, kol mes maudėmės. Tas smėlis toks ryškus, ryškus...
Einame po truputį per viešbučių teritorijas, ten paplūdimiai net gražesni, nei mūsų išbandytasis. Bet į juos įeiti galima tik einant pro miesto pliažą. Iš gatvės taip neprieisi - viešbučiai užsistatę. Fotografuoju, ech, vakarinės saulutės apšvietimas, dovana man tokia šviesa, kai ryte lijo ir buvau nusiteikusi tik niūriai cepelininei šviesai. Puiki diena.
Daug tokių įėjimų į vandenį.
Paskutinis nostalgiškas žvilgsnis į tingius poilsiautojus prie ypatingosios jūros, ir einame į mašiną. Gal čia kada sugrįšiu... Gal ir nebe.
Važiuojant atgal saulė leidžiasi... Vaizdai nuostabūs, vėl išlipu iš mašinos padaryti keletą kadrų. Kaip norėtųsi čia ilgiau pasibūti, pasivaikščioti tais takeliais, pafotografuoti atspindžius...
Dar pora valandėlių kelio dykuma, stebint fantastiškus peizažus pakeliui.
Stojam degalinėje. Ledai, kava... Apžiūrim vietinius katinus.
Dėkoju vyrui, kad nuvežė, jis man dėkoja, kad palyginus dar visai nedaug zyziau. Abu patenkinti. Vyras sako, kad tikėjosi blogiau, o dabar keliaujant nieks čia i mus nespokso, neprisikabinėja, nėra visokių patikrinimų kelyje, visi kalba angliškai, keliai geri, visur angliškos nuorodos šalia žydiškų ir arabiškų. Džiugu girdėti, kad baimės išsisklaidė.
