 |
 |
 |
Viskas prasidėjo, kaip ir visada, nuo intensyvaus ieškojimo prie kompiuterio. Laikas - kalėdos ir nauji metai, vieta - bet kur, tikslas - šilčiau, nei bus pas "mus" ir žmoniška kaina. Nes moksleivių atostogų metu kainos šokteli iki lubų. Po dienos kitos, beieškant ir dėliojant įvairius variantus, atradau - Eilatas! (ar Eliatas - vis maišosi). Skrydis nebrangus iš Milano ir atgal, o iki Milano mums kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Trumpas pokalbis su vyru ir imam!
Tada milijonas blogų ir straipsnių skaitymo - vienas malonumas. Po truputį susipažįstam, į ką įklimpom :) Vyras griežtai pareiškia, kad neis iš viešbučio teritorijos, na, nebent iki nardymo vietų, o man dega viena vieta, kaip noriu į Petrą Jordanijoje, prie Negyvosios jūros ir visur visur visur!...
Pasiūlome giminei ir štai jau turim kompaniją!!! Kadangi vyro sesuo nepasėdinti vietoje irgi, mano svajonė pamatyt Petrą tampa vis labiau reali!
Cha... giminės nebevažiuoja, dėl vaiko egzaminų metų gale, tarp palestiniečių ir Gazos ruožo baigėsi taikos sutartis ir kažkurie jos pratęst nebenori, laidomos raketos, viskas krypsta į blogą...
Vis tik atėjus kelionės dienai gruodžio 24-ai visus blogumus pamirštu ir džiaugiuos nauju nuotykiu. Juk negali būt blogai. Viskas bus gerai. Gotardo kamščio nėra, stebuklas, turint galvoje visos Šveicarijos Kalėdų atostogų pradžią, kai atrodo visi 8 mln. gyventojų išsiruošia pralyst pro Gotardą tuo pačiu metu. Laiko turėsim ir pasimalt Italijoje, Monza ar Bergamo?
Užsukam i Fox town dičkei batų, senieji jau nekondiciniai. Visad ten “paslystu”, bet šįkart ta vaidmenį perėmė vyras- pripirko mūsų mažei visą slidinėjimo su lenta komplektą. Slidinėjus ji nėra dar. Lenta, slidėm - ne. Sako, slidinės. Nu ok, as nesikišu.
Viešbuty atsiduriam 16val, varom į miestą vakarienės. Miestas - Monza, nustebina, daug veiksmo, daug žmonių - Kūčių diena, jaukus, gražūs pastatai, šventiškai apšviesti, pilis užmiesty, bažnyčios mieste. Pasivaikštom. Prasideda atostogos, mano nuotaika puiki, tad nusileidžiu šeimai ir valgom vakarienę kebabinėje...
Grįžę į viešbutį, randam jį pilną kažkokių afrikiečių, vyksta didelis renginys, visi aukšti, ryškūs, išsipuošę tradiciniais apdarais, šurmuliuoja, nešioja mažą leliuką - gal jo krikštynos? Fotkint nedrįstu. Gaunu savo welcome drink ir krentu i lovą su wi fi.
Pirmas mūsų skrydis ne EU erdvėj. Puikiai pažįstamame Bergamo oro uoste tenka eiti ir eiti, kol pasiekiame pačius tolimiausius savo vartus, niekada taip toli neteko eiti.
Pasiskirstom vietas, kas prie lango, kas per vidurį ir šonuose, susipakavom, sėdim. Aš pastebiu, kad mano didžiulis owersize pačios megztas megztukas apipūkuoja baltais siuleliais salia sėdinčio žydo juodą apdarą. Gera pradžia. Smagu, nes aplink visi panašūs i turistus, lėktuvas perpildytas, nemažai vaikų. Mūsų dičkė, lipant į lėktuvą, pradeda zyst - “bijau...” Klausiam ko? Ji - skrist ne i Europos sajungą. Hmmm, Šveicarijoj tai gyvena ir vargo nemato. Skrendant matom jūrą, salas - galbūt Graikija. Pradeda jaustis atostogos.
Jau tuoj leisimės. Matom begalinę dykumą, vien smėlis ir jokios žalumos pro langus. Nusileidžiam. Pasus betikrinantis pareigūnas su klausimais labai nekankina, visus sutikrina pagal nuotraukas, klausia kur gyvenam, kiek naktų nakvosime ir kur gyvensim Izraelyje. Daugiau jokių dokumentų, nei sveikatos draudimų, nei turimų pinigų įrodymų neprašo - buvau prisiskaičiusi, kad reiks parodyti. Gaunam dovanų - įvairių lankstinukų turizmo tematika ir kremą rankoms su Negyvosios jūros mineralais. Už 5eu žmogui perkam bilietus į vietinį autobusą. Sėdam, vyrui neužtenka vietos, stovi apie valandą kelio per dykumą iki Eilato. Kelias gan monotoniškas, sausi smėlio kalnai, spygliuota tvora, gale kelionės pasimato įdomesnių aukštesnių kalnų, kaip vietinis bendrakeleivis informavo - buvusio pries 2000 metų ežero dugnas. Įdomu. Autobuse yra free wi fi!
Autobusas atveža į autobusų stotį. Pasibaisim vietiniu bankomatu, atrodo praris kortelę ir neatiduos, toks nutriušęs. Atvykę iki viešbučio su taxi už 8eu, apie 2 valandas laukiam savo kambario, o vyras aiškinasi mokėjimo subtilybes, jos gan senoviškos, mūsų vienos kortelės nepriima, kitoj nepakankama suma uz 11 naktų viešbutyje su pusryčiais ir vakariene. Nueinam iki modernesnio bankomato, pasiimam pinigų, viskas ok, badauti neteks. Patikrinam baseiną, šiltas vanduo!
Už poros val vaikai išsiturškę baseine, penktame aukšte esančiame savo kambaryje randam vyno, vaisių, šokolado, vandens, pamažu ateina nemiegotos nakties padariniai... Išgeriu taurę balto vyno ir norisi tik gulėt... Iki vakarienės.
Nustebina vaizdelis:
Vakarienė buvo karališka. Pasirinkimas didelis - žuvies 4-5 rušys, daržovių kalnai, salotų įvairiausių, kruopų su kalendrom, įvairūs kuskusai, morkos su prieskoniais, paprikos, bulvių košės, vištiena kelių rūšių, kotletukai, chiken nuggets su kalafiorais ( vaiko nusivylimui) viskas taaaaip skanu ir tirpsta burnoje, kad vyro atneštas tortukas ir keli kreminiai desertai nesusilaukia palankių nuomonių. Reiks pirkt maudymuisi burkini :) Pridengt kūną. Tik vynas mokamas. Tiek restorane, tiek prieš jį. Aplink - vien moterys su burkom, arba žydės, žydai, niekas nevartoja alkoholio. Kūčių vakarienė buvo nuostabi. Vakare Bates Motel kelios serijos lovoje ir smingam.
Ryte atsikeliu pirma, žvilgteliu pro užuolaidą į lauką - saulė, yra. Įsijungiu orus telefone, rodo dieną plius 19 tik. Nu ok, kaip nors, galvoju.
Atsikelia šeima, einam pusryčiaut. Vakarienė vakar pasirodė prabangesnė ir daugiau visko, nei ryte. Kava viena skysta iš uzbono, kita is aparato atominė. Visi geria atomine plius sojos pienas. Pilu ir aš į atominę pieno. Nelabai. Tai tau ne Italijos idealus espresso. Vėliau gersime tą skystą, ji su stipriu aromatu, savotiška tokia. Kiaušinienės laukt kokių 5 zmonių eilutė, kiekvienas po 4 -5 lėkštes laikantis, ilgai. Gerai, kad tų kiaušinienių bent 5 rušių ir be tos gaminamos iškart...
Po pusrytukų išsiruošiam lengvam pasivaikščiojimui iki jūros. Gerai, kad įrangą susidėjom. Nes perėjom beveik visą Izraelio Raudonosios jūros pakrantę, susidarė 7km. Buvom matę internete, kad daug industrinių zonų čia... bet tokių plotų mašinų nesitikėjom. Karšta... Bliuzonų nebereik. Gaila, vandens tai nepasiėmėm...
Aplinkui pilna viską draudžiančių ženklų. Palūdimiuose būk, bet maudytis draudžiama.
Per dykumą, be vandens... išbandymai tik prasideda.
Čia paplūdimys, kuriame maudytis kaip ir galima teoriškai, bet kabo ženklai apie jūros ežius, vaikšto ir kapstinėjasi katės... aplinka graži, sutvarkyta. Bet mes norime pamatyti daugiau, tad einame toliau.
Pamato, kad fotografuoju.
Kelelis tolimesnis toks - nustembam, kad tiek daug pramoninės teritorijos Izraelio Raudonosios jūros pakrantėje...
Prieinam delfinų rifą - slenku pati pirma greičiau iki to išganingojo šešėlio. Įėjime išknisa net vaikų kuprines - kabo plakatai, jog draudžiama įsinešti alkoholį.
Perkam vandens, einam į delfinų rifo teritoriją. Vaizdas nykokas, visą kelią spigino saulė, o čia, kaip į skylę kokią įlindus, apsiniaukia, šaltoka, maudytis niekam nekyla noro.
Meniniai užsiėmimai, nesudominę mūsų.
Žiūrim į delfinus nuo plūdurinių tiltukų. Vaikom kates. Per skylę tiltuke matosi povandeninis pasaulis, na, tikrai yra į ką pažiūrėti...
Nors sumokėjome už įėjimą ne taip ir mažai, norisi būti ten, kur laisviau, gražiau, daugiau saulės, o ne visi susispaudę, kaip silkės, du plaukioja atitvertoj baloj, 22 žiūri nuo kranto.
Einam is tamsaus delfinų rifo link viešbučių jau beveik prie sienos su Egiptu ir koralinio rifo rezervato teritorijos. Kabo užrašai, skelbiatys, jog daug kas draudžiama - maudytis jūroje, eiti per tvorą ir kiti. Vėl išlenda saulė, žinoma, kaip reikia eiti.
Jau matosi viešbučių rajonas, prie kurio yra mūsų tikslas.
Vietinių šeima.
Koralinio rifo pliažiukas nenuvilia, nors aptverta viskas, saugoma.
Mokame už įėjimą vėl, mažiau, nei Delfinų rife, bet patenkame į žymiai jaukesnį, gražesnį pliažą, žmonių nedaug, saulės daug.
Rifas aptvertas ir nuo kranto, ir iš jūros pusės, nes žydai saugo savo nediduką koralinį rifą, galima tik žiūrėti. Maudytis - mažas paplūdimio ruoželis. Niekas nerodo noro tam. Va, visas planas, kur kas. Su mažais vaikais čia nepasimaudysi. Snorkelintojų rojus tik.
Užsikariam ant tiltelio apžiūrėti visko. Gražu.
Taip rifas aptvertas iš jūros pusės.
Mūsų mažylė su tėvu varo snorkelint nuo tiltukų.
Mes su dičke ant kranto. Aš degintis. Fotkinti. Dičkė knisa smėlį.
Tik spėju papostint FB kelias foto (visam Eilate yra interneto ryšys, ne pats geriausias, bet...), grįžta chebrytė, mažylė nudegus ranką! Nors manėm, kad papuolė tarp medūzų, darbuotojai sako, kad ne medūzos ją nudilgino, sako, jog medūzos tik Tel Avive būna ir nuramina, kad per 10 min praeis. Jau nuraminta ir perrengta.
Dingstam vėl abu tėvai, vienas į vandenį, kitas ant kranto - šviesa fotkint nereali- saulė vakarinė ir apsiniaukęs dangus tolumoje, koralai vandeny, kalnai, palmės, pūkuotos katės aplink... netveriu savam kaily.
Šį gražuolį sutinkame miegantį ant prekystalio, paskui jis atėjo į lauką pasirodyti. Draugiškas pūkis, man tokie patinka.
Kita pliažo pusė.
Ta šviesa...
Gelbėtojų ir drausmintojų bokštelis.
Tolumoje matosi didieji Eilato viešbučiai.
O čia jau Jordanija, Aqaba.
Grįžta nardytojas. Prašau nuofotografuoti ir mane.
Vaikai vis dar žaidžia. Po truputį ruošiamės ir einame link autobuso - atgal eiti 5 km. niekas nebenori.
Atgal važiuojam autobusu, susigrūdę. Daug moterų su čadrom ir tobulai išpieštais veidais. Jaučiuos apžiūrinėjama. Nors turistų yra. Viena gražuolė su vakariniu makiažu ir juodu apdangalu paklausė ar mano mažė mergaitė ar berniukas. Juokiuos, atsakau, mergaitė, va ilgi plaukai, sukišau i kuoduką, kai pakavau is plaukimo kostiumo.
Grafikas. Kaip ir viskas aišku, jokių klausimų nėra.
Šekeliai, Izraelio piniginis vienetas, vaikų tuoj pat perkrikštyti Šikaliais.
Grįžinėdami į viešbutį išgeriam nerealiai skanių granatų sulčių, aplink pilna veiksmo, vaikiškas traukinukas, žmonės išsipuošę eina miesto promenada, atrakcionai veikia, parduotuvytės atdaros... (įeinant į didesnę parduoptuvę, tikrinamos tašės, rankinės, net telefoną, ir tą reikia padėti ant važiuojančio takelio, ir praėjus skenavimo aparatą, jį pasiimti.)
ir nereali vakarinė saulė.
Užmatau Jordanijoj rausvus įspūdingus kalnus, apšviestus vakarinės saulės! Vaizdas sužavi, bet reikia prieiti arčiau... Viena nedrįstu. Jaučiu smalsius apžiūrinėjančius vietinių žvilgsnius. Šeimos vilkt irgi nenoriu, kitą kartą...
Per vakarienę valgom skaniai, daug daržovių, humusas, padažai, žuvis, mėsa, atskirai vaikams dešrelės ir višta, desertų stalas lūžta. Niekas negeria alkoholio. Aš noriu taurės vyno. Vynas sudėtas atskirai, jokio darbuotojo prie jo. Vyras pasitrina veltui ir ateina prie stalo. Neužilgo ateina padavėja, klausia, ar norime ko nors atsigerti. Norim. Sakom kambario nr ir gaunam skanaus raudono vyno.
Vakarui - internetas, Bates motel ir lovytė. Nors ketinau dar lyst į vakarinį miestą pasivaikščiot, bet tam neturiu jokio noro.