 |
 |
 |
Kai per naujus metus aplankėme Florenciją, susižavėjau ir įsimylėjau šį miestą. Ore tvyrantis odos kvapas visur, naujametinis šurmulys, gražuolė katedra, išfotografuota begalę kartų ir vis dar negana - o ir Florencijos sindromas pasireiškė visu stiprumu - čia kai matant vienoj vietoj daug grožių, pradeda skaudėti galvą. Man, kaip rankinių ir batų maniakei, tai svajonių vieta.
Taigi rudeniop, kai prireikė naujų ilgaaulių, pagalvojau - noriu juos nusipirkti Florencijoje. Kur kainos sąlyginai geros, daug vietinių meistrų ir vėl pamatysiu tąąąąą miestąąąą :) Gyvenu sąlyginai netoli - traukiniu pusdienis. Susirinkau kompaniją, ilgai neužtruko. Atsiklausus antrųjų pusių leidimų, susidarė 4 moterų kompanija - aš ir dar trys draugės. Traukinių bilietai nupirkti internetu lapkričio 3-5 dienoms, viešbutis užsakytas, intensyviai dalyvaujant visoms 4 keleivėms, Uffizzi galeriją užsakys viešbutis ir belieka laukti!!!
Iki išvykimo likus dienai susitinkame kavineje aptarti reikalų. Keturios moterys su vienu dušu, bus linksma. Tiek gerai, kad mąstom maždaug vienodai, Uffici galerijai ne daugiau dviejų valandų, shopingas irgi ne pagrindinis reikalas. Pagrindinis - pamatyti architekturą, daug fotografuoti ir ragauti skanėstus, gerti vyną. Super, man tinka!
Susitinkam visos iš skirtingų miestelių vienoje stotyje. Traukinio platforma keičiasi, bėgam. Atlekiam, pamatom, jog traukinys vėluos. Aptarinėjam persėdimo galimybes Arth Goldau ir Milane, tada vėl platforma keičiama į trečią variantą! Vėl su lagaminais bėgam per visą peroną. Pagaliau atvažiuoja traukinys! Įlipam, vienas etapas sėkmingai įveiktas. Milano traukinys persikimšęs, bet galų gale susirenkam visos keturios vagone restorane. Vyno už kelionės pradžią!
Milane persėdam i Frecciarossa 9533 traukinį į Florenciją. Oras puikus, saulutė, fotografuojam ekraniuką, esantį traukinyje - jis rodo, kad važiuojam greit, 300km per val, . 6 val traukiny nuo Ciuricho, kiek pabosta net ir plepant ir pliumpinant vynelį.
Florencijoje oras apsiniaukęs, matosi, kad nesenai nulijo. Aš turiu sąrašą iš šešių privalomų užeiti batų parduotuvių, dvi iš jų visiškai šalia stoties.
Tik išlipę iš traukinio neriam į požemines parduotuvių galerijas po stotimi. Pasimatuoju batus, ant vitrinos super, užsidejus ne taip jau ir super. Susirankioju išsibarsčiusias drauges ir sėdam i taxi. Už 3,5km sumokam apie 14eu.
Viešbutis Grand Hotel Mediterraneo šalia upės ir nediduko parkelio. Viešbutyje gaunam kambarį, ir man iškart kyla įtarimas, kad jis bus nekoks, nes pasako, kad pirmas aukštas. Išlankstomos iš spintos lovos, senoviškos spintutės, tekstilė pavargusi tokia ir nutrintas linoleumas. Man tai normaliai, kaina tikrai nedidelė, palyginus, bet Elena vėliau prisipažino, kad ją šokiravo vaizdas... pasitarę kambarį pakeitėme į geresnį už 20eu nakčiai kiekvienai, bet gyvensime aukštai, šeštame aukšte, po dvi kambary ir turesime du dušus! Mūsų italakalbė Elena susitarė dėl Galerijos Ufiči lankymo - einam jau ne visos, o tik viena. Sekmadienį įėjimas nemokamas (kitom dienom 16,50eu suaugusiajam) ir nors orą žada nekokį ir būtų puikus metas trintis galerijoje, bet bus milžiniškos eilės... o šeštadienį - ta vienintelę dieną žada fantastiską orą, reikia maltis mieste. Kai miesto apžiūrai turiu nedaug laiko, visada renkuosi pasivaikščioti jame, "paragauti" visko po truputį - vaizdų, įspūdžių, maisto, nei galerijų ir muziejų lankymui.
Visos išalkusios, einam i miestą ieškoti ko nors valgomo ir pasivaikščiot - pagaliau. Tamsu jau, nors dar tik 17-18 val. Man su dviem megztukais nešalta, Ilona prie palto ir aulinukų išsitraukia ir pirštines.
Neilgai ėję, nusprendžiam valgyti čia foodyfarm.it - nedaug žmonių, jauku, jau labai labai reikia, tad ilgai nesirenkam.
Padavėja tamsi, žemo balso tvirtai sudėta mergina su Elena kalba itališkai. Likusios karpom ausim. Elena išverčia, jog visas maistas čia super šviežias ir ekologiškas, bet mano pilvui tas neįdomu. Paprašau angliško meniu, kad ilgai nelaukus vertimo galėčiau būti savarankiškas žmogus. Vištienos pagaliukai su bulvytėm ir salotų bliūdas, svogūnai, pomidorai, duoniukai ir sėklos - salotų ingredientų gali rinktis kiek tik nori. Žinoma, plius raudono vyno butelis visoms. Nuostabus maistas, bulvytės tirpsta burnoj, salotų porcija gigantiška. Grįžta gyvenimo džiaugsmas.
Pro gražią biblioteką keliaujame link centro. Išsitraukiu fotoaparatą, kurio ketinau net neimt, dabar ta mintis atrodo neįsivaizduojama, tiek visko pamatėm. Praeiname begalę odos kioskelių, apžiūrime krūvą rankinių, pirštinių, stiklo dirbinių ir mėsos parduotuvyčių.
Ir patenkame į stebuklą - šalia Piazza della Signoria aikštės groja muzikantai, muzika rami, lengvas rūkas, matosi skulptūros šalia Palazzo Vecchio, atmosfera stebuklinga. Ilona, mūsų muzikė, ir Elena stovi užburtos ir klausosi. Mes su Justina, fotografės, stovėti negalim, lakstom, geriam vaizdus į save ir fiksuojam, fiksuojam, fiksuojam...
Beje, tarti Ponte Vecchio reikia Ponte Vekio. Iki šiol tardavau Ponte Večijo :) kaip ir Chicco - vaikiškų prekių ženklą tardavau Čiko, kai reikia Kiko - Elenos pamoka. Vajeee :)
Vidury aikštės šįkart matau skulptura Big clay, visos juokiamės, ji net nedviprasmiškai panaši į patys suprantat ką. Susirandam dingusią tarp skulpturų Justiną ir užeinam i bariuką ant greitųjų. Šitas Elenos parodytas manevras man patiko dar Venecijoje.
O toliau - tarp namų namelių nematoma, pasislėpusi Duomo... Bevaikštant po miesto centrą, senamiestį, ji vis šmėkšteli, tai bokštas, tai kupolo viršūnė kur... mastelis su žmonėmis lyginant įspūdingas...
Bet dabar pamatom ją visą - kiek įmanoma aprėpt akimis. Aš vėl sužavėta Duomo grožio ir didybės... Merginos matau irgi, Justina prašo apeiti ją visą, kalbėdamos einameinameinam, Elena juokauja, kad užtruks apėjimas... tada fotkinamės šalia bariuke. šįkart tik fotkinamės. Vėlu, viską pamatėm (taip jaučiamės), norisi finalinio “atsisėdimo”.
Pradedam juoktis - ant stulpo kabo itališkas skelbimas mokytis vokiečių kalbos - ką nesėkmingai darom trys iš keturių. Trise mūsų jos mokosi, nepabėgom :) pro langą šalia užmatom nuostabų sietyną jaukiame interjere. Tai restoranas http://www.ciroandsons.com/ su 4-viečiu staliuku prie lango! Jis laukė mūsų :)
Viduje šilta, kvepia skaniu maistu, jauku, ant sienų freskos, mininčios šlovingus didžiosios Romos laikus.
Pica, iškepta kronyje labai nesužavėjo, padas ne traškus, o daugiau guminis, bet viršus labai skanus. Vynas - puikus, išlaikytas 10 metų, brangiausias gertas, turbūt. Kainą mums nuo 90eu nuleido iki 50eu. Kaip pasakytų mano vyras - savikaina turbūt 5eu. :)
Pailsėję bariuke, nueiname iki Vechio tilto, pasižavim, pasifotografuojam, išbandom mano mylimą ilgą išlaikymą naktinei fotografijai pasidėjus kamerą ant tilto...
Ir keliai skiriasi - dvi eina link viešbučio, o mes su Justina, žinoma, į Mikelandželo aikštę, kur matosi miesto panorama. Nerealiai atrodė laiptai rūke apšviesti žibintais, kamerą vietoj stovo pasidedu ant stovėjusios šalia mašinos - reik suktis iš padėties. Deja, neįvertinom, kad rūkas uždengė ir mūsų miesto panoramą... tiršta, tiršta... po truputį einame namo...
Nuostabus šiltas saulėtas rytas Toskanos sostinėje. Prieš akis - visa diena nuostabiojoje Florencijoje.
Žinoma, neapsieiname be fotosesijos. Ir koridoriuje, ir lovoje, ir balkone, Elena sakė, kad nebeišeisime iš viešbučio. Bet pirmoji mieliausiai pozavo visur.
Tikiuosi nugriebt valandėlę batų parduotuvių šturmui - sąrašėlis padėtas. Tikiuosi ne aš viena, tad tas yra realu.
Pirmiausia einame į gražąją miesto panoramą Mikelandželo aikštėje.
Šalia šiek tiek matosi Palazzo Pitti kompleksas, tai yra jo sodai.
Ir vėl leidžiamės į gatvelių labirintus. Ir vėl varvinam seilę į odinius dirbinius. Na, gerai, aš varvinu. Tikslas įlipti į Palazzo Vecchio muziejaus bokštą. Ir spėti iki 13,15, nes Justina tada eis į Uffizi gallery muziejų, o likusios - į miestą batų.
Mūsų bokštas matosi tolumoje. Kas su manim važiuoja - visus ten tempiu ir tempsiu - vaizdas į Duomo ir į visą Florenciją 360 laipsnių kampu atperka ilgą lipimą siaurais laipteliais.
Mes vėl Piazza della Signoria aikštėje. Matosi mano mielasis bokštukas :) Eilės į muziejų nėra, puiku! Žiemą teko stovėti virš valandos. Perkam bilietus ir einam į vidų.
Toliau mūsų keliai ir vėl išsiskyrė - Elena su Ilona mieliau ramiai vaikščiotų ir niekur neskubėdamos apžiūrėtų eksponatus, o aš noriu parodyti Justinai tą nuostabųjį vaizdą iš viršaus - mes lekiam, nes laiko iki 13,15 liko valanda. Apgaulingai laisvas įėjimas į muziejų dar nereiškia, kad į Tower neteks stovėti eilės - tas ir atsitinka. "Paleidžiu" Justiną apžiūrėti gražąsias ir man jau matytas sales, o pati stypsau eilėje.
Vaizdai, dėl kurių tą verta daryti:
Pallazo Pitti kompleksas.
Na, ir mes, ant spec platformos selfiams daryti bandom nusifotografuoti su lazda ir telefonu, bet neišeina, prašom padėt eilėje trypčiojančio vaikinuko.
Viskas. Tikslas pasiektas, nuostabu. Justina toliau šturmuos Uffizi galeriją, o mano pasimatymas su kitomis dviem merginomis už 5 min apačioj, tad kaip pelenė puolu tekina per nesuskaičiuojamus laiptelius žemyn. Jos manęs laukia! Einame ieškoti užkąsti. Elena vakar nužiūrėjo neblogą mėsos restoraniuką-užeigėlę, einame ten. Ir ką, atėjus - žmonių minios!
Štai dėl šios užeigėlės vie dei Neri gatvėje visi išprotėję stovi eilėse. Valgo sumuštinius panini - iš abiejų pusių batonas, viduj mėsa, dešra, daržovės, salotos. All'Antico Vinaio - socialinių tinklų stebuklas.
Dėka Elenos italų kalbos patenkame pas kaimynus La Fettunta.
Reikia palaukti, bet norisi žmoniškai atsisėsti, o ne pusti panini tiesiog gatvėje. Jų artošokai balto vyno padaže labaaaaai skanūs! Porcijos milžiniškos.
Čia perkame labai skanius džiovintus saldžiarūgščius apelsinus. Sako, pardavėjas vadino mane bella - cha, nieko negirdėjau :)
Italai - stilingi tėčiai ir mamos laukia savo vaikų, besisupančių karuselėje.
Malamės po miestą, aplankome begalę parduotuvių, stebime žmones, fotografuoju juos, perkam prieskonius ir džiovintus vaisius į namus, man taip labiausiai patinka - be didelio tikslo pajausti miestą. Batai, tiesa, ne man - taip ir nerandu "savųjų", lauktuvės vaikams...
Nueiname į turgų - per Naujus metus buvęs patrauklus šviesus pastatas dabar į galą dienos - tamsus, beužsidarantis, pavargęs... Aš irgi jaučiu, kad vos slenku - metas prisėsti. Tiramisu ir taurė vyno - kuras keliauti toliau geras.
Sėdint bariuke, akis badė šios gražuolės.
Po pasistiprinimo dviese važiuoja į viešbutį padėti maišų, likusios, tai yra aš su Justina skirstomės ir turime 1,5 val sau. Aš turiu tikslą - nusižiūrėtą rankinę, tad ten ir drožiu.
Furlos kailinė pūkuotukė atsiduria mano kolekcijoje, jeeeee! Dar praeinu pro kelias parduotuves, bet nieko neperku.
Toliau einu link Ponte Vecchio - ten sutartas pasimatymas su merginomis - ir mėgaujuosi vakarėjančiu miestu.
Nuglostytanosis šernas Porcellino – fontanas, sakoma, kad jeigu įdėsi monetą į šerno nasrus bei paglostysi jo snukį, lydės laimė, sėkmė ir dar kartą grįši į šį miestą. Neglosčiau aną kartą, neglostau ir šį - bet trečias kartas beveik suplanuotas.
Pirštinaičių kiekvienai rankai...
Pirštinės su kašmyro vidumi.
Ledai...
Ant Ponte Vecchio vyksta lėlių spektaklis su nostalgiška muzikėle. Visi žiūri, fotografuoja. Aš stebiu gatvės muzikantus, prie vietinio priėjo keliaujantis ir paklausė, ar galima ir kur galima koncertuoti. Simpatiškas pagyvenęs italas su jauna gražuole blondine fotografuojasi ir nueina meiliai žiūrėdami viens kitam į akis. Mano draugių nematyti, nors jau laikas.
Kažin, ar jie čia pykstasi ar kalbasi?
Atėjus merginoms, keliaujame ieškoti vakarienės. Tripadvisor rekomendacija nuvilia - daugiau bistro dienos metui, ne to mes ieškome. Pamačius jaukią tratoriją http://www.ristoranteilpaiolo.it/ , Elena klausia vietų. Vaikinas atsako, jog tuoj japonai baigs savo "dolce" ir staliukas turėtų greitai būti laisvas. Mums pataria ateiti kiek vėliau. Ką veikti? Ogi paėjus už kampo, fotografuotis.
Grįžtam prie savo tratorijos, staliukas dar nelaisvas... užtat mums atneša po Proceso taurę. Laukti smagiau.
Vaikinas, esantis kairėje, administratorius, itališkai kalbėjo su geroku akcentu, taip minkštai, lyg būtų rusas, merginos sakė, gal ir lenkas. Dar nebaigę savo taurių, patekome į vidų. Jauku, apšvietimas vien nuo žvakių, šilta, gera. Jaukiai pavakarojam.
Nuostabios dienos nuostabi pabaiga. Į lovas krentam vėl tik apie 1 val.
Sekmadienio rytas - šiandien vėl traukiniais į Šveicariją, į namus. Bet tik apie pietus, iki tol turime krūvą laiko. Nors išmanusis telefonas rodo lietų, pažiūrėjus pro langą, atrodo, kad jis meluoja - saulutė spigina.
Per pusryčius kalbame apie Monikos Beluči reklamą Nestea, išmokstam naują frazę fa caldo - karšta. Išnarstom po kaulelį aktorės profesinį ir asmeninį gyvenimus.
Kol susikuičiam, oras subjūra, dingsta mūsų planai aplankyti Palazzo Pitti. Vis tik išsiruošiam į miestą - kavos, paskutinių pirkinių, dar KAŽKO.
Pakrantėje surengiam fotosesiją - graži šviesa prieš lietų.
Kai susiruošiam eiti toliau, tenka bėgti per liūtį, kokias 5 min pylė, kaip iš kibiro.
Visos iki pusės šlapios. Eiti į miestą niekam nebeliko noro. Grįžtam į viešbutį šildytis, persirengti ir džiovintis.
Kiaurai permirkę...
Nusiaubiam savo viešbučio fojė, nes iš kambario jau išsikraustėme. Personalas diskretiškas, toleruoja, nežvairuoja. Persirengiam tūlike, išsidžiovinam, išgeriam šiltų gėrimų ir išssikvietę taksi važiuojam į stotį.
Taksistas nugręžia pinigų už ką tik sugeba - atvažiuoja su 6eu skaitliuku, išlipant paima ir už lagaminus mokestį. Šį kartą už 3km sumokam 21eu.
Na, ir toliau lieka kelionė dviem traukiniais Florencija-Milanas, Milanas-Arth Goldau, užkulisiuose lieka pavargimas, pergrūstas traukinys, vyno gal ir ličnas butelys Milano stoties bariuke, o toliau į savo skirtingus mielus tvarkingus šveicariškus kaimelius-miestelius. Spėjom ir pasiilgti tvarkos ir švaros, gera vis tik namie.
