 |
 |
 |
Rytas nuostabus - koks ir turi būti per idealias atostogas - šilta, saulė net stiprokai kaitina, vaikai žadina, ir nori į baseiną. Kodėl gi ne? Pakaitom su vyru vis užmetam akį į besiturškiančius vaikus, kol pasidarom pusryčius, kavą.
Planuoju, kur šiandien važiuosime.
Išsimaudę ir atsigaivinę, lendam į prikaitusią mašiną ir lekiam link jūros - pradžiai į kaimyninį miestelį Nimes. Karšta, miestelis tuščias, likę mieste žmonės sulindę į kavinukes ir pavėsius. Daug remontuojama visur, šaligatviai, pastatai... bet jaukus.
Maison Carrée - buvusi antikinė romėnų šventykla, puikiai išlikęs su gausiai dekoruotomis kolonomis ir frizais, 17m aukščio pastatas tik šiek tiek paremontuotas, pabaltintas 1988-1992 metais.
Slepiamės nuo saulės. Iš tikrųjų keistas jausmas - mes, šiauriečiai, vis norime saulės, mums jos trūksta, kai tik šviečia, lendam ir džiaugiamės... čia visi labiau vertina pavėsį. Sunku suprast. Aš net mūsų pietų stalą buvau išnešus prie baseino, kad būtų du viename - ir vaizdas gražus, ir vaikus gali valgydamas prižiūrėti besimaudančius. Bet teko išnešt gan greit - po poros dienų pati mieliau rinkausi pavėsį, nei kepinančią saulę.
Žvilgsnis į viršų.
Slampinėjam po Nimes.
Prancūzai ruošiasi futbolo čempionato finalui. Tempiamos kėdės, įvairios platformos, ant kurių bus galima sėdėti...
Prieiname Nimes areną - kitą romėnų palikimą dabartinei Prancūzijai. Pastatyta 70 metais prieš Kristų, atnaujinta 18a. ir dabar čia vyksta įvairūs renginiai, tarp jų Depeche Mode koncertai ir bulių kautynės.
Einame į vidų apsižiūrėti. Vėsiame koridoriuje gera pasėdėti.
Įsivaizduoju Kauno Žalgirio areną ir jos takus...
Dalis arenos išlikusi, kita dalis - atremontuota...
Nieko naujo neparašysiu, bet karšta nežmoniškai - saulė spigina be jokio pavėsiuko ir dar tas įkaitęs akmuo aplink...
Nuslenkam į kitą pusę amfiteatro, paskui nerandam išėjimo, reikia grįžt atgal, šokinėjam per laiptelius... šiaip ne taip išsinešdinam iš to soliariumo-pirties.
Einam ieškoti valgyti. Nusiteikę mes nelabai optimistiškai, mat žinom, kad prancūzai valgo tik vakare, kaip ir italai... bet randam tašką, visai neblogą. Service non stop - gal nebus gurmanų restoranas, bet pilvus prisikimšt norisi. Maisto reikalai sudėtingi. Kas dirba per visą dieną, nesiūlo, ko norime. Kas siūlo, ko norim - dirba nuo 19 val.
Midijos buvo gan dažnas pasirinkimas. Vaikai atranda apelsino sulčių limonadą, geriamą su ledukais - oranžiną.
Mano žuvytė.
Pilna atidarytų, tarsi kviečiančių bariukų, kurie iki vakaro neaptarnauja...
Ruošiamasi futbolo finalui, stumdomi pastoliai, statomi stalai, kėdės...
Trumpam atsigaiviname fontano vandeniu ir važiuojame link Arles.
Arles irgi jaukus, didesnis už Nimes, gal daugiau turistų gatvėse, irgi su arena. Pasistatome mašiną prie gražaus pastato - visa gatvė palei kanalą ir tokių pastatų daug, tik iškėlus koją iš mašinos, puolu fotkinti...
Einame pro Respublikos aikštę...
Praeiname ir tik užmetame akį į antikinį romėnų teatro kompleksą, pastatytą 1-ame amžiuje - dabar čia vyksta bulių kovos, beje, jos nėra tokios žiaurios, kaip Ispanijoje seniau, bulius nenužudomas, viskas tik dėl grožio ir meno - Prancūzija juk. Taip pat čia rodomi spektakliai, vyksta koncertai.
Mano vaikai pro šunis ramiai nepraeina - visi gražūs ir mieli, visi draugai.
Aistė susižavi suknelėmis... tradicinės prancūziškos suknytės... kainos gan aukštos...
Apžiūrime suvenyrus, tai yra vaikai pradeda kaulyt visko iš eilės. Gailiuosi dabar jau, kad tada nenusipirkau raktų pakabukų - pradėjau juos rinkti iš kelionių tik nuo 2017 metų pradžios. Cikados kokios gražios, labai daug suvenyrų cikadų tema - pliušinės, keramikinės, stiklinės...
Na, ir Arles arena. Į šios vidų neiname, iškepėm jau anoje, Nimes.
Aplink kavinukės ir suvenyrų parduotuvytės, jauku.
Prireikia pirmosios pagalbos užsispyrėlei, kuri nesiavė basučių, kaip buvo pasiūlyta.
Bariukas, kuriame dulkia gaivinanti vandens dulksnelė. Kam šildytuvai rudeniop baruose, kam gaivinančios dulksnelės...
Arles vaizdeliai.
Čia buvo kabinama vėliava... aš nufotkinau ir nuėjau, vaikai sakė, jis pamojavo :) Jaučiasi visur tas ruošimasis futbolui.
Platusis Reinas.
Važiuojam link namų - turi atvažiuoti sesuo su šeima! Tik įėję "pro duris", krentam į baseiną - jeeeee, kaip gera!
Skaičiau savo "namų darbus" atostogų tema - kas kur, ką aplankyt ir t.t. - ir vėjelis viską nupūtė į baseiną! Bet viskas greit išdžiūvo. Fone matosi ir mano vargšytė braškytė, tada ją dar palaisčiau, o paskui... per daug visko vyko - braškei atėjo galas, iškepė Provanso saulėje, neišsaugojau...
Buvome gan pavargę po slampinėjimo po kaitrius miestelius, bet atvažiavo giminės - jėėėė, pagaliau!, ir pasiūlė važiuoti ir mums futbolo žiūrėti Avinjone, mieste, bare. Nuostabi mintis! Ne futbolas ta nuostabi mintis - iš mūsų visų tik sesers vyras - vienintelis rimtas sirgalius, bet veiksmas, žmonės, renginys - aš visada pasiruošus dalyvaut. Jie irgi, trenkęsi nuo Milano automobiliu visą dieną, nemažai km sukorę, nusikalę, bet visi išsiruošiame į Avinjoną.
Prieš važiuojant buvau skaičiusi, kad vyks Avinjono teatro festivalis, dalyvavo net ir lietuvių aktorių grupė, bet nesuvokiau, kokio masto tai renginys... Čia kabo reklaminiai plakatai... visi - skirtingų spektaklių. Toks jaukus šiukšlynėlis... Ne tokį Avinjoną prisimename iš pernai kelionės - ramų, tingų, jaukų... Dabar - žmonių milijonas, teatro afišų ant kiekvieno kampo ir ne kampo.
Jūs tik pasižiūrėkite, kiek plakatų... och - tai renginuko mąstai jau pradeda aiškėti po truputį... Dar labiau tą suvoksime, kai praleisime visą dieną Avinjone, bet tai bus už poros dienų.
Einame per ūžiantį miestą ir galvojame, jog rasime staliuką bare su dideliu televizoriumi. Visur užsikimšę. Visi laukia ir nesiruošia niekur eiti. Visi išsipaišę vėliavas ant skruostų.
Oro temperatūra - 31 laipsnis 21 val vakaro.
Va taip, su savo kėdėmis ir foteliais. Viskas rezervuota arba užimta, be šansų mums...
Vaikai, nesuprasdami dramos, kaulija ledų/karuselės/vatos/kasyčiųpynimooooooo... Visoms tuoj pat prireikia susipinti milijoną kasyčių pas afrikietes, kurios pažada tuoj pat visas keturias "supinti". Deja, šiandien mums rūpi ne tas ir derybų rezultatas mano mažylės veiduke atsispindi :)
Mums rūpi tik kur prisėst ir pažėt fulę/ką pagurkšnot/pavėpsot į žmones.
Ir kai pasirodo, kad jau nebeliko vilties - mes randame laisvą staliuką!!! Net visiems aštuoniems - nuostabu. Televizorius striginėjo, bet ne tame esmė gi.
Vaikai užiminėjami - žaidžia ramius žaidimus, tinkamus bare, pilname žmonių. Fone ir mūsų TV visame gražume. Vaikai gavo saldžios vatos, viena jų tuoj pat įmūrijo tą vatą siauraakiam vyrukui, sėdinčiam šalia, į plaukus. Jis nieko nepastebi, arba apsimeta, kad nepastebi, mes su sese įsižvengiam, jos vyras ramina - smagu.
Beje, netoliese sėdėjo porelė su mažamečiais vaikais - vaikai elgėsi, kaip iš knygutės apie išauklėtus prancūziukus, ramūs, paklusnūs, sėdi ramiai, laukia, kol tėvai pažiūrės futbolą. Čia nuotraukoje - prie jų staliuko stovi padavėja.
Ir nors prancūzai pralaimėjo, įdomu buvo stebėti jų reakciją, visos tos minios - ramiai, tyliai keliavo iš barų. Jokių rėkimų, jokių daužymų, nieko... Bet mūsų vakaras buvo puikus, už atostogų kartu pradžią!
