 |
 |
 |
Tai buvo super atostogos, tokios, kokios man labai patinka - nuosava vila su baseinu, kiparisais ir cikadų garsiu garsiu čirškimu, kiekvieną dieną vis kitur važiuot ir kažką naujo pamatyt, jaukūs šilti vakarai restoranėliuose, tingūs rytai ilgai pusryčiaujant ir maudantis... Rojus.
Prancūzijos Provanso regionas nepigus ir labai populiarus tarp turistų - mūsų vilą radau ir užsakiau vasario mėnesį dviem liepos savaitėm. Atostogavome su kompanija - mano sesuo su šeima, mano mergaičių mylimiausios pusseserės.
Ilgai lauktą liepos šeštadienį, anksti ryte pakuojamės į mašiną. Tikimės aplenkti krūvą prancūzų ir šveicarų, kurie taip pat važiuos link Avinjono. Prieš metus jau stovėjome begaliniame kamštyje, užtat dabar išvažiuojame 4 val ryto. Kartu vežuosi ir braškę - kad nenuvystų.
Vaikai euforijoje - sukišam į mašiną, ir liepiam dar miegoti. Šalimais kaimynė lygiai tą patį daro su saviškėm dukrom, susimojuojam.
680km kelias laukia. Šveicarija - Prancūzija. Ciūrichas-Bernas-Ženeva-Lionas-Avinjonas. Grįžtam į savo tingų ramų nuostabaus grožio miestelį Avinjoną, sužavėjusį pernai rugpjūtį.
Pirmas sustojimas pusryčių - jau Prancūzijoje, tik pervažiavus sieną miesteliokyje Ceignes. Šilta, nors dar tik ankstyvas rytas. Mankštinam kojas, geriam kavą, valgom kruasanus ir vėl į kelią. Vaikai dar spėja pasimalti žaidimų aikštelėje.
Čia jau kažkelintas sutojimas šalia miestuko Baix, nes vis tiek patekome į kamščius Prancūzijoje. Karšta baisingai, eisime kažką persirengti lengviau. Aplink visi piknikauja, daug žmonių, visi juda link Viduržiemio jūros. Mes irgi užkandame namudinių sumuštinių.
Va taip judam. Slinkdami 20-30km/h. Ženevos kamščius aplenkėm, Liono aplenkėm, pataikėm ant Avinjono. Nemiegoję, sukaitę, ech... ir dar reikia laukti iki 19 val, kol mus įleis į mūsų namus. Apie 15 val sukam iš kelio į Aiqueze - jaukų mažą pietų Prancūzijos kaimeliuką, kuris įtrauktas į gražiausųjų sąrašus.
Ir jis nenuvilia - iš akmenų, mažas, tylus, atrodo, lyg filmo dekoracijos, taip gražu aplinkui. Pasivaikštom. Miesteliukas lyg išmiręs, suprantama - karšta, popietė, o ir gyventojų čia viso labo 204.
Dičkės neaprengsi suknele jokiais būdais, net ir prie plius 35. Bet tai buvo pirmas rūbas, kurį apgraibom ištraukiau iš prikimštos bagažinės. Mažei nuskilo maikutė ir šortai. Užtat kai kas buvo baisingai nelaimingas, ir kai tik pasitaikė proga, peršoko į šortus.
Upė Ardeche, netoliese įteka į Reiną.
Apsukę ratą aplink jaukųjį miestelį, sėdam kavinukėje Café Chabot.
Džiaugiamės šaltais gėrimais ir pavėsiu, valgyti niekas nenori.
Aš atsisakau ledų ir einu dar pasivaikščioti po nuostabų kaimelį.
Koks jaukus kiemelis!
Vos vienas kitas žmogus praeina, keli vietiniai išlenda iš namų...
Miestelio merija.
Keliausime jau link mašinos ir vėl į kamštį - turim pora valandų iki 19 val įleidimo į namus.
Vyrui prireikia tokio motociklo. Nebenori mūsų vežiot.
Pakeliui važiuojant matau levandas - jos žydi! Išsipildys mano svajonė jas pamatyti.
Pagaliau atsirandame šalia savo laikinųjų namų porai savaičių. Jie šalia Avonjono esančiame miestelyje Les Angles. Paklaidžioję po nuosavų vilų rajonėlį, randam savąją. Liekam sužavėti visaip kaip - namas didelis, dviejų aukštų, keturių miegamųjų, svetainė graži, didžiulė, cikados čirškia, kad beveik trukdo kalbėtis. Vyras sako - na, mes čia pagyvensim. Mes su vaikais mąstom taip pat. Tik išėjus namo prižiūrėtojom, tuoj pat šokam į baseiną.
Vakaras. Galim pailsėti. Net nuo maudynių. Tolumoje matosi ilgas tiltas - juo važiuoja traukiniai. Ryt vakarop laukiam sesers su šeima ir prasidės atostogos.
