 |
 |
 |
Gan anksti ryte visi atsiduriame Tarascon - mažame be galo jaukiame Provanso miesteliukyje, kur stebėsime pirmojo Tour de France turo dalyvius ir karavaną. Sesers vyras - didelis sporto aistruolis, ačiū jam, kad pamatėme, kaip viskas vyksta ir sužinojau, kas tas karavanas išvis yra - rėmėjų automobiliai.
Žmonių aplink nedaug, vieni vietiniai, policija nukreipia mašinas nuo centro.
Einame, žvalgomės, kur galima būtų išgert kavos, prisėst, palaukt.
Fotografas, jo objektyvas žada, kad bus į ką pažiūrėt. O man - ką pafotografuot.
Fotkinau sesę šalia gražių vartų, staiga prišoko francūzas - sako, galiu aš? sakau, gali. Privarė, susistatė savo gražuoles dukras, nusifotkino ir nuėjo, padėkojęs.
Tie keli turistai, neskaitant mūsų.
Prieiname jaukią gatvelę, šalia trasa - bet prisėsti neišeina, kažkas netinka prancūzams, ar kad norim tik kavos, o jie dengia valgymui, ar kas ten buvo - nesupratau. Keliam subines ir einam toliau.
Žmonių daugėja, visi būriuojasi palei gatvę. Randam vietelę ir mes.
Ir pradeda važiuot rėmėjai, vadinami karavanu... meškiukai, liūtukai, tiesiog kubai - kas kaip...
Kaip šis kubas važiuoja??? Kas jį vairuoja?
Smagiausia dalis vaikams, o ir ne tik - iš rėmėjų automobilių mėtomi visokie geri dalykėliai - saldainiai, suvenyrai, šalia esančios kepyklėlės Banette (gan nemažas tinklas Prancūzijoje) davė tarškykles - kelti triukšmui ir atkreipti į save dėmesį. Supratome, kodėl kiti vaikai buvo atėję su maišiukais - susidėti dovanoms.
O kol mes linksminomės - žiūrėjom, fotografavom ir gaudėm, vyrai sau ramiai gėrė kavą toj pačioj kepyklėlėj. Ant stalo guli ir minėtoji tarškyklė.
Pralėkus karavanui, dviratininkų dar reikia palaukti. Einame apžiūrėti Tarascon miestelio. Einam ir žavimės. Ramus, šiltas, jaukus, žinoma, su savo pilimi, teatru, kavinukėm, žmonių beveik nėra, atrodo, vaikštinėjam tik mes.
Prieiname teatro pastatą.
Vaikai žaidžia, pamiršę viską, aš fotografuoju.
Visas miestelis turi tokį gelsvą atspalvį, ir karšta karšta...
Spoksom į dirbančiuosius.
Miestelio merija.
Randame, kur pasislėpė žmonės - į bariukus sulindo.
Prieiname Chateau de Tarascon - kadaise čia buvo pilis, paskui kalėjimas. Gaila, nebuvome viduje. Fotografuoju, pykstu, kad stovi tas prekybcentrio automobiliukas. Prieina vyriškis, prancūziškai klausia, jūs fotografuojate pilį? Kažkaip aš jį suprantu, sakau: "Uy". Tada jis pasileidžia kalbėti, aš nieko nesuprantu ir šypsaus, linkčioju. Smagu.
Stovint ant tilto, vedančio į Beaucaire - gretimą miestelį su taip pat gražia pilimi, kurią parodysiu vėliau.
Grįžtant atgal pamatau šią idilę ir galutinai įsimyliu Provansą, Prancūzijos kaimukus ir patį Tarascon... kaip jauku, kokia ramybė...
Grįžtam stebėti Tour de France dviratininkų - jie sukaria protu nesuvokiamus atstumus bet kokiomis oro sąlygomis, kalnais...
Skubam užsiimti vietą stebėti ir fotografuoti. Nespėju susireguliuoti fotoaparato normaliai, kaip dviratininkai pralekia, kaip kulkos. Žmonės ploja, kelia triukšmą, palaiko... Smagu būti to dalimi.
Viskas, einame į mašinas. Pravažiuojam pro tokius vartus.
Kirtus tiltą, skambinu kitam ekipažui - stojam! Fainas gretimas miestelis Beaucaire - reikia apžiūrėti. Gražus, jaukus, toks pats apsnūdęs, žinoma, turi nuosavą puikiai išsilaikiusią pilį - Chateau ant kalvos.
Prieiname didelę, pavėsingą aikštę, vaikai žaidžia. Barai lyg nedirba, bet kaip fainai, kad tie staliukai stovi, vakare, matyt, vyksta veiksmas visur... Tas man labai patinka čia.
Prieiname pilies pradžią. Reikia lipti, yra murmančių, bet lipam.
Užlipus matosi Tarascon. Provanse taip jau yra - kiekvienas kaimelis turi po pilį. Kiekvienas. Ir dar neblogai išsilaikiusią.
Randame cikadą. Labai daug suvenyrų su cikada, gailiuosi, kad neparsivežiau raktų pakabuko savo kolekcijai... na, gal kada nors dar kartą važiuosim...
Karstomės po pilaitę, mėgaujamės. Mažei nuskrenda kepurė nuo vėjo į teritoriją, į kurią draudžiama eiti - žemai į kažkokius apkasus. Kažkoks vyras jai ją ištraukia, dėkojam.
Važiuojant link namų užsukome aplankyti dar vieno grožio - Ponte du Garda tilto. Įvažiavimas kaip į parkingą paprastas, bet reikia pastebėti ir žinoti, kad išvažiavimas yra mokamas, ir nepigiai.
Einant link jo pučia vėjas, kelia į viršų dulkes, vaizdas įspūdingas.
Šiuo 49 m aukščio ir 274 m ilgio akveduku buvo tiekiamas vanduo Nimes. Pastatytas romėnų ir įtrauktas į Unesco paveldo sąrašą, taip pat į visokius kitus sąrašus, kaip 100 gražiausių pasaulio vietų ir t.t.
Baidarininkai, besipliažinę žmonės skubiai pakuojasi. Įdomu būtų prasieiti tiltu, bet tai vėl lieka kitam kartui.
