 |
 |
 |
Provansas - lygu pilis kiekviename, kad ir mažiausiame kaimuke. Ir ne šiaip kelios plytos viena ant kitos - normalios, didelės, išlikusios kokios buvo, dažniausiai ant kalno ar šalia upės. Štai kaip mes ėjome apžiūrėti Mornas pilies. Užmačiau ją, važiuojant autostrada, atrodė verta aplankyti - ant kalno stačiais šlaitais stūkso mūras. Noriu!
Oficialus psl: http://www.forteresse-de-mornas.com/
Privažiuojame ir reikia lipti į kalną. Temperatūros - gal plius 35, saulė kepina dar karščiau. Mano sesuo laukiasi 5-tam mėnesy, bet jai viskas įdomu ir užšuoliuoja į kalną, kaip stirna. Vaikai išvis niekuom nesuinteresuoti, išskyrus ledus ir baseiną. Vyrai kenčia. Lipam.
Va taip lipam iki pirmo pavėsiuko, ir taip lipam visą kalną, tik pavėsiukas - lendam atsivėsinti.
Aplenkiau šiek tiek - veda beveik medžiotojo instinktas dėl vaizdųųųų.
Stebuklingai ištverminga sesė.
Lendam vėsintis.
Ir užlipus laukia staigmena - įėjimas 10 eu! Kiekvienam, net vaikams 8eu ir privaloma imti gidą. Hmmm... Įdomu, kaip jis kalbėtų, lietuviškai? Dėl mūsų vaikų. Žodžiu, į vidų neiname, brangu dėl abejotino reikalo. Pagyvenusi porelė irgi neina - sėdi ant suoliuko, foto už vaikų.
Dalis kompanijos leidžiasi, o mes su vyru varom į gretimai esančius kalnus aplink pilį palaipioti - norisi pažiūrėti į vaizdus iš aukštai.
Štai jie, vaizdai. Vaucluse apylinkės.
Prisilaipioję leidžiamės žemyn ir jungiamės šalia giminės, sėdinčios pavėsyje.
Nuėmiau savo mazgei kepurę - šlapia po ja.
Aš turėjau "proto" apsirengti ilgą suknelę... pasidariau trumpesnę.
Sekantis taškas - Cascades du Sautadet - šiuose kriokliuose tikimės atsigaivinti. Bet pamačius plakatą, kažkaip noras atsigavinti susvyruoja. Ypatingai pavojinga maudytis, 30 mirčių nuo 1960 metų...
Pliažiukas toks. Yra ramių vietelių, kur galima įlysti ir pasiturkšti vienoj vietoj - toli per daug neplaukiojant ir nevaikštant, nes krantas visisškai nelygus, pilnas akmenų ir duobių...
Nepaisant to, besimaudančių netrūksta.
Matėm net ir bešokinėjančių nuo šių krantų... Atrodo daugiau, nei neprotinga taip elgtis. Na, gal žmonės žino, kas ten apačioje...
Geriausiai laiką leidžiantis turbūt buvo šis žmogeliukas.
Čia jis buvo.
Taip ir neišsimaudom, nors vaikai būtų pasirašę... Geriau namų baseinas.
O čia kaimukas šalia krioklių La Roque-sur-Cèze - vėl žaviuosi provansiškuoju grožiu...
Su sese fotkinamės, pro šalį važiuojant ir pypsint mašinoms. Gaila, pavargę jau, nusikalę, tad foto ant greičio.
Einame gražiuoju kaimeliu link kokio dirbančio taško.
Radom kažką dirbantį. Lendam į gaivų pavėsį.
Ledai! Tikra atgaiva po dusinančio karščio.
Sekanti mūsų pilis, į kurią ėjome jau tik mes, mano šeima, yra ne taip gerai išlikusi, bet nemokama. Šalia Châteauneuf-du-Pape miestelio buvome užsisakę vakarienę, tad pradžiai apžiūrime miestelį. O jis - tikras visų Provanso miestelių pavyzdys, šiltų kraštų augalija, čerpiniai stogai, kiparisai, jaukumo įsikūnijimas, veikia kavinukės, kvepia šviežiais kepiniais, ir, žinoma, yra pilis.
Dičkė susižavi kažkokiu margiu.
Vyną degustuoti - nebe naujiena. Bet šįkart praeiname.
Pilies prieigos. Matosi, buvo įspūdinga.
Turistų - vos vienas kitas, tokių kaip mes.
Ir leidžiamės nuo kalno - laukia vakarienė pilyje!
Vyras nepamiršta patikrinti nekilnojamo turto reklaminių žurnalų. Šįkart nieko neranda dežutėje. Bet parsivežėm jų visą krūvą tyrimams.
Toliau persirengiame ir važiuojame mūsų prabangiosios vakarienės į pilį šalia vynuogyno. Vaikai trumpam įlenda į sukneles.
Gaudau momentus, kol mano princesės su suknelėm - tas būna taip retai!
Nuostabaus grožio keliukas link pilies.
Vaikai į mašiną nebesėda, bėga, mes važiuojam.
Chateau fines roches - pilis, tiesa, šįkart naujos statybos, jei taip galima išsireikšti, joje yra viešbutis, vyninė ir restoranas.
Pradžiai - fotosesijos.
Vaikai pradėjo paišyti ant akmenų. Kelis parsivežėme namo.
Dičkė greit išsliuogė iš suknelės, nespėjau nė sukontroliuoti.
Mažylės menas ant akmenukų. Šiuos ir vežėmės namo - kaip kitaip.
Štai visas kompleksas - koks gražus!
Imam meniu, yra pasirinkimas ir vaikams, ir suaugusiems. Pirmą kartą valgėme tokią gurmanišką vakarienę, kur visi patiekaliukai, o jų daug, žirnio dydžio ir gražūs.
Aplinka.
Mūsų užkandis.
Dar vienas. Iš tikrųjų to maisto buvo net per daug, o keisčiausias dalykas tas, kad privalgius tiek daug visko skirtingo, labai sunkiai paskui jautėmės, bent jau mes su vyru. Tad tos gurmaniškos vakarienės ne mums. Bet buvo įdomu pabandyti.
Vaikai pavalgė, kaip žmonės, žuvytė, bulvės, ledai - ir žaisti, kol tėvai toliau "gurmanavosi".
Pagrindinis patiekalas - burnoje tirpstanti minkšta mėsytė.
Tada nešė ir nešė desertus.
Buvo puikus naujų patyrimų vakaras - vienas iš mūsų paskutiniųjų šiose atostogose. Dar ilgai jas prisiminsime su nostalgija... Noriu atgal į Provansą...
