 |
 |
 |
Per naujųjų atostogas netikėtai vyras gavo kelias savaites atostogų. Į Lietuvą bilietai užbrangę beprotiškai, panašiai sumokėję galėtume mėgautis poilsiu bent jau Kanaruose tai tikrai. Nusprendžiame važiuoti Naujųjų sutikti į Florenciją, Italijos renesanso lopšį, ir pasikviesti kartu vyro giminę.
Jau pervažiavus Gotardo tunelį mėgaujamės saule ir būsimomis atostogomis. Mūsų vokiškojoje dalyje palikome sniegą, pūgas, pilkumą...
Pavalgyti ir pramankštinti kojų stojame miestuke Piacenza. Ypatingai nesusižavim, miestelis, kaip miestelis - gan jaukus, kaip iššluotas - mažai žmonių.
Apie 600 km ir mes jau netoli Florencijos. Porai naktų apsistojame savo mėgstamo Accor tinklo viešbuty šalia Florencijos, nes iš pradžių šiek tiek pavažinėsime Toskanoje, o paskui kraustysimės į patį Florencijos centrą, į butą, ir mašiną paliksime 4-5 dienom pailsėti.
Viešbutis turi autobusiuką, važiuojantį į Florencijos centrą, tad pirmą vakarą važiuojam ten ieškoti vakarienės ir apsižvalgyti. Tamsu jau, įspūdis kažko gražaus - prie stoties aikštė, bažnytėlė kažkokia simpatiška... prasukam ratuką, net nepažiūrim katedros, ieškom valgyti.
Miestas matom, kad pasipuošęs kalėdoms...
Vakarieniaujame...
Smagu jau pilnais pilvais palakstyti, išpurtyti kalorijas.
Užkliuvo akis už odos dirbinių parduotuvėlių, oi, kiek dar prisižiūrėsime... ir tas kvapas... odos. Jaučiamas visoje Florencijoje.
Kitą rytą važiuojame link Pizos. Norim ir vaikam parodyt ir patys pažiūrėt į garsųjį kreivąjį bokštą. Oras giedrėja akyse - pati Florencija tarp kalvų, kažkokioj duobėj, žiemą ten būna vėsiau ir drėgniau, pučia šaltas vėjas, tuo įsitikinome patys. Kai kitur būnant - Sienoj, Pizoj galima buvo net striukes nusiimti gale gruodžio, pačioj Florencijoj visada pūtė drėgnas žvarbus vėjas.
Paliekame mašiną ir einame pasivaikščioti į Pizą. Graži krantinė.
Mano mylimiausios akimirkos kelionėse, kai jau tuoj tuoj pamatysim tą, dėl ko važiavome. Bokštas gražuolis jau kyšo ir už namų. Atrodo, kaip žaislinis.
Stabdau visus nuotraukai.
Visas kompleksas - labai gražus, prižiūrėtas - švarus, baltas. Saulutė gerokai įkaitina orą, tenka skolinti savo megztuką dičkei.
Ima juokas, nes fotografuojant plačiakampiu objektyvu, bokštas gaunasi tiesus!!! Ėėėė, man ne to reikia! Keičiu fotografavimo kampą, kad būtų viskas, kaip yra - kreiva. Pilna "laikančių" kreivą bokštą žmonių.
Tikiuosi važiuojant toskanietiškų peizažų - kiparisais apaugusio keliuko, vendančio į senovinį gražų namą. Hmmm, nematau to niekur. Važiuojame nuo Pizos iki San Gimignano - išpuoselėto viduramžių miestelio. Kaimeliai aplink jau atitinka mano įsivaizduojamąją Toskaną, deja, saulė po truputį dingsta už kalvų. San Gimignano vaikštinėjame jau sutemus. Gal dėl to jis paliko labai jaukaus, paslaptingo miestelio įspūdį.
Miestelyje yra išlikę 14 bokštų, kuriuose anksčiau buvo laikomi prieskoniai. Jie priklausė turtingųjų šeimoms, kurios varžėsi tarpusavyje, kas pasistatys aukštesnį bokštą. Buvo pastatyta iki 72 bokštų, aukščiausias iš jų buvo 70-ties metrų, kol miesto valdžia uždraudė statinius, aukštesnius, nei miesto savivaldybės rūmų bokštas.
Atmosfera užburianti, o dar kai suskambo varpas... kaip kino filme...
Kitą dieną važiavome išreklamuotu Chianti (kianti) vyno keliu tarp Florencijos ir Sienos, norėjau pasidaryti avirukinių Toskanos vaizdų. Aplankėme visus kaimukus, pažymėtus "in Chianti" galūne - Greve in Chianti, Panzano in Chianti, Castellina in Chianti, taip pat Volpaia - na, net nežinau, ką parašyti. Nusivyliau juodai. Kas negerai? Kaimukai simpatiški. Aplinka važiuojant eilinė. Jeigu ir yra kokių grožio užuomazgų, aplink pilna ir šiukšlių, sugedusių mašinų, remonto atliekų, bruzgynų... idiliškų peizažų nemačiau. Gal dabar žiūrint į žemėlapį atrodo, kad galėjome važiuoti ir už Sienos, link Montepulciano... bet jau taip išsivalkiojom po tuos kaimelius, kad nebekilo noro dar toliau ieškoti. Buvome Provanse - visur paveiksliukai, kur pažiūrėsi. Buvome Elzase Prancūzijoj, Pjemonte Italijoj - taip pat nuostabūs vaizdai. O vat gražiosios Toskanos čia atrast nepavyko...
Ir kaimuky kažkokiame prasiėjome. Nuostabus, simpatiškas. Bet norėjosi ir kaimo grožių pamatyti... Gal aš per daug išranki vaizdams?
Privažiavom Sieną. Pilnas šurmulio senamiestis, jaukus pasirodė miestas. Pasivaikščiojome šiek tiek ir važiavome atgal į Florenciją - atvažiuoja vyro abi seserys ir tėvai!
Specialus nuotraukos užsakymas - čia visai nešalta!
Kitą dieną kraustėmės į Florencijos centrą. Dar iš vakaro pas mus apsistojo vyro tėvai, o vyro abi seserys su šeimomis jau įsikūrusios Florencijoj, savo butuose, mūsų laukia.
Atvažiavome, atsidavėme mašiną ir jos raktelius parkingo darbuotojui, jis sužinojo, kada pasiimam mašiną ir viso gero - tegu ilsisi.
O mes apžiūrėjome savo jaukųjį butuką - 700 metų senumo name, nuomotojas pasakojo, kažkada jis priklausė pačiam Salvatore Feragammo! Iš karto visiems neaišku - kas tas per vienas? Užtat man viskas žinoma - S. Feragammo - žymus italų dizaineris.
Įsikuriame.
Ir į Florenciją! Turim 3 pilnas dienas jai ištyrinėti. Giminę išleidžiame į Ufici galeriją, nei vyro, nei savęs ir vaikų tuom nekankinu - visada man geriau pajusti miestą, žmones, atmosferą, nei trintis muziejuose.
Vaikai pasibaisėjo - tiek daug nuogų statulų mieste! Mažė mano, kad dengia statulos intymias vietas.
Prie gražuolės Katedros, ji palieka didžiulį įspūdį...
Net į savo plačiakampį nesutalpinau... Jos nuotraukomis dabar galiu tapetuotis kambarius - pridariau krūūūvąąąą...
Užsukome pavalgyti. Šioje tratorijoje matėme, kaip pjaustė mėsytę - grįžome su gimine vakarienės. Mėsos reikia užsisakyti gan didelį gabalą, nes mažiau - tiesiog negalima, neišeis iškepti. Porcijos Florencijoje ne vokiškos - tai yra nėra didelės, normalios. Aš, kaip nemėgėja mėsos, kartą paragavus, lieku prie savųjų maistų - lazanijų, picų, fokačia, salotų, duonytės su aliejum ir balzamiku... na, Italijoje nepabadausi.
Šildomės. Nors dieną oras įšyla, vakarop gerokai atvėsta. Florencija yra tokioj kaip ir duobėj - žiemomis labai drėgna.
Įspūdingasis mėsos gabaliukas. Florencijos regionas garsėja savo Bistecca alla fiorentina – jautienos nugarinės kepsniu, ypatingas tuo, kad patiekiamas su T formos kaulu ir keptas ant ugnies vos kelias minutes. Pagardintas druska, pipirais ir alyvuogių aliejumi.
Pavalgę, susitinkame su gimine ir einame vakaroti į mūsų (erdviausią) butą.
Kitą rytą anksti išvarau fotografuoti - visi dar miega, nors paskui sakė, kad išeidama visus pažadinau. Užsikariu ant Mikelanželo aikštės kalvos.
Saulė tik kyla, ir pamažu apšviečia bundantį miestą. Nuostabu!
Florencija - tiltų miestas, mieste suskaičiuoju jų apie 8.
Seniausias ir garsiausias iš jų - ponte Vecchio.
Po rytinės fotomedžioklės jaučiuosi nuostabiai, nors taip neatrodau, kai užsimanau pasidaryt savo, laimingo žmogaus, selfį - susitaršius, skruostai raudoni, be makiažo, kaip miegojus po tiltu. Nusprendžiu vis tik nesifotkinti.
Pusryčių einame į Florencijos turgų. Oi, tai buvo nuostabus rytas! Turgelyje patekome į spalvų ir kvapų rojų. Vaisių, daržovių, vyno, sūrių, žuvų, mėsų, ech......
Užkilus į antrą aukštą, yra daug užeigėlių vienoje vietoje, kaip savitarnos sitema - nusiperki, eini prie daugelio stalų ir valgai. Pasiūla nuo sušių iki šparagų už 330 000 eurų. Ne, nulių ne per daug.
Užsisakom visko po truputį paragavimui - pasiimam pora lėkščių sumuštinių su įvairiais tepalai su triufeliais. Nesužavėjo skonis. Gal dar ragaučiau, kad pataisyti įspūdį apie triufelius. Bevalgydami, susitinkame su visa gimine. Kada pusryčiams valgėm triufelius ir gerėm vyną? Per kalėdas Florencijoje su gimine!
Čia visi mūsiškiai!
Po pusryčių visi "išsibarstėme" kas sau - mes su vyro tėvais po truputį keliavome link Boboli sodų.
Čia Palazzo Pitti sodas. Susižaviu įmantriai iškarpytais augalais. Saulė kepina vėl. Įsivaizduoju, kaip gyvenu čia ir einu rytais gerti kavos, žiūrėdama į Toskanos kalvas...
Viduje namo už mano nugaros - porceliano muziejus.
Toliau sodais einame link Kostiumo muziejaus, kadangi į bilieto kainą įeina įėjimas, nuodėmė neužeiti.
Louis Vuitton vintažas! Įdomu buvo pažiūrėti.
Lubų fragmentas.
Nuostabus parkas.
Kažkaip mums atvirkščiai gavosi - pro pagrindinį iėjimą išeiti.
Vėl miesto įdomybės... Keliaujame link namų, nes nuo stipraus vėjo vaikai pradėjo kosėti. Vecchio tiltas - tarti reikia Vekijo.
Prie Feragamo parduotuvės. Sakau šeimai, jūs eikit namo, susitiksime vakare. Argi jie ne mieli po Italijos saule?
Uošviai randa mašiną mūsų mažylei.
Mėsytės kalnai - Florencijoje atsivalgysite mėsos. Mums tokie vaizdai egzotika, nes Šveicarijoje mėsa sveriama po 100g ir yra brangi.
Ir tašiukai!
Po vakarienės bare, dalis kompanijos išsiruošiame į naktinę foto medžioklę, Mikelanželo aikštėje, kur aš buvau šįryt. Vakare vaizdas įspūdingas! Nepraleidžiame ir gražuolio Vecchio tilto. Švenčių proga jis įspūdingai apšviestas.
Į tą kairįjį bokštą ryt ropšiuosi.
Kitas rytas. Gruodžio 31 diena. Paskutinė pilna diena Florencijoje. Mano planas - po pusryčių turgelyje užlipti kur nors aukščiau ir arčiau katedros. Pažiūriu, kad eilė sąlyginai trumpa, ir nusprendžiu, kad lipsiu čia - Palazzo Vecchio.
Atstovėjau tą eilę į muziejų ir perkant bilietą sužinojau, kad į bokštą pakilimas - eilė dar 1,5 val. Hmmmm... na, bet nesustosi gi, pusė atstovėta jau. Net greičiau, nei 1,5 val ir aš jau matau šituos vaizdus.
Ant stogo toks gražuolės katedros vaizdas ir speciali platformėlė fotografuoti - gan siaura, reikia greit suktis, nes ir vėl - stovi eilutė.
Apačioj vyksta veiksmas... Nauji metai visai šalia... Matėm daug žmonių su lagaminais - patys italai atvyksta į Florenciją sutikti Naujųjų. Mieste vyksta įspūdingi gyvo garso koncertai.
Vidaus prabanga pribloškia. Gyveni vat taip ir matai pro langus vat tokį vat vaizdą...
Sunku praeiti pro ją nepakėlus objektyvo...
Einame iki turgelio ir perkame maistą Naujųjų metų vakarienei - šviežią žuvį, vyną, daržoves. Pardavėjas meistriškai išdarinėja plekšnę, žiūriu ir žaviuosi.
Maistas nešamas namo, o aš toliau maluosi po miestą. Kadangi ryt - namo, ir dar sausio 1-oji, kažko neramu, kažko dar nenufotografavau, kažką gal dar reiktų pamatyt, kažką nusipirkt. Reik, nereik?
Vakarėja, vėl einu pro katedrą... Besileidžianti saulė sudaro įdomų šešėlių žaismą, mėgstu tokius fotografuoti. Tad foto daug...
Reik būtinai spėt paragaut ir giminės išreklamuotų ledų... Užsisakyt galima viską - įdarą, išorės šokoladą, pabarstukus... Magnum ledainė - šalia Katedros.
Ir vėl suku ratus po miestą be jokio tikslo.
Vakarop einu namo, ruošiam šventinį stalą. Renkasi giminė, statau fotoaparatą ant stovo. Va tiek mūsų buvo!
Brandintas vaisių pyragas sulaukė savo garbės valandos.
Po skanios vakarienės, išsiruošiame ant tilto, kad matytųsi Vecchio tiltas - pasižiūrėti fejerverkų, taip pat ir nufotografuoti.
Nusivylėme, nes fejerverkų - vos vienas kitas, paleistas gyventojų. Netyčia gavosi užfiksuoti va tokią marmalynę, įdėsiu čia, kaip to vakaro simbolį.
Atėjo 2017!
Grįžome į butą miegoti, buvome pavargę, o ryt laukė kelionė namo, vienų 600km į Šveicariją, kitų - traukiniu ir lėktuvu į Lietuvą.
Deja, miegoti sekėsi nekaip, nes šalia mūsų buto langų lauke stovėjęs nekaltas suoliukas pritraukė žmonių, ir kurį laiką teko girdėti tik "BUM" (kažkas sprogsta) ir "JĖĖĖĖĖĖĖĖ!!!!" ir vėl BUM JĖĖĖĖĖĖ BUM JĖĖĖĖĖĖ. Paryčiais pavyko užmigti.
