 |
 |
 |
Visą vasarą niekur nevažiavome atostogauti. Vyras arė, arė ir arė ofise, aš priiminėjau svečius iš Lietuvos (patalynę skalbt-keist, maistą daryt, vežiot-vedžiot, beveik viešbutis), visa liepa užimta. Taip užsimanėm pabėgt, kažką naujo pamatyt, o atostogų nėra...
Norim kažkur ištrūkt.
Užsisakome viešbutuką Grenoblyje dviem naktim ir išvažiuojam vėlų penktadienio vakarą. Ciūrichas-Grenoblis apie 450km, šeštadieniui tas pats kilometražas pirmyn atgal Grenoblis-Avinjonas ir sekmadienį atgal. Bėgte. Bet nesigailiu, savaitgalis buvo įdomus.
Viešbutukas nuostabus - prancūziškas, jaukus interjeras, užuolaidėlės, raitytos baldų kojelės, šviestuvai, ech, gražu.
Papusryčiaujame Grenoblyje - kaip Prancūzijoj ir begausi ankstyvą rytą - pyragaičiai, kruasanai ir kava. Grenobly tik greit apsižiūrim, pilis ant kalno - yra, mandagūs galantiški vyrukai, su dviračiu staigiai stabdantys ir su šypsena užleidžiantys praeiti - yra :)
Važiuojame link Avinjono - mokamos autostrados ir kamščiai vidury dienos - visi mina link jūros. Trijų juostų kelias užsikimšęs visiškai. Bandom išsukti į šoninį keliuką.
Pro langus skrieja namai, nameliukai, senoviniai, mėlynom langinėm, krūvos tokių... pilna saulėgrąžų laukų, graikinių riešutų plantacijų... tik va levandos jau pražydėję...
Pravažiuojame pro gražų tiltą, o ant akmeninio kalno - pilis!
Išlipam Avinjone... šilta, jauku, gražu... niekas neskuba, visi mėgaujas gyvenimu ir geru oru... sėdi bariukuose, ant suoliukų, vaikštinėja, neskuba - miestelis miegantis, bet labai "savas".
Ieškom valgyt, deja, vakarienė tik nuo 19 val. Laukt, nelaukt? 200km link viešbučio, o dar jei kamščiai... bet mums taip čia patinka, kad laukiam. Laukdami vaikštinėjam ir mėgaujamės šiluma, vaizdais...
Mano mažylę apsėdo šokinėjimo manija ir vis prašė nufotografuoti.
Artėjame prie senovės, tai yra buvusių popiežiaus rūmų... koks jaukus bariukas!
Befotografuojant vaikus, prisigretino simpatiškas diedukas, papozavo kartu ir nuėjo šypsodamasis.
Einame link buvusių popiežiaus rūmų - didžiulis kompleksas su gražiu sodu.
Apžvalgos aikštelė viršuje, sode, matosi daaaug į tolį. Vaikai dingsta žaidimų aikštelėje.
Augalai užstoja tiltą, nugriuvusį per potvynį, kurį laiką dar jį atstatinėjo, paskui tokį pusiau nugriuvusį ir paliko. Nuotraukoje matosi St. Andre fortas - tvirtovė.
Nusileidžiame žemyn ir einam ieškoti valgyti - jau gal duos?
Jaukuuuuuu
Prisėdam, gaunam valgyti galų gale.
Avinjonas palieka stiprų įspūdį. Norim grįžti. Tada dar nežinojome, kad grįšime, gyvensime šalia net pora savaičių, išvažinėsime visą Provansą, bet Avinjonas tokio įspūdžio jau nebesuteiks - niekur neskubančio jaukaus, šilto miestelio. Jame liepos mėn šurmuliuos tarptautinis teatro festivalis ir miestas taps vienu dideliu širšių lizdu. Bet čia jau kito įrašo tema.
Kitą rytą vaikai pamirksta jaukiojo viešbučio baseine.
Sekantis sustojimo taškas važiuojant namo - Annecy - Prancūzijos miestelis šalia Šveicarijos Ženevos... automatiškai kainos tik šiek tiek žemesnės, nei pačioje Šveicarijoje ir žmoniųųųųų milijonai. Nors miestelis gražus, pakrantė nuostabi ir pilna veiklos, tie žmonių srautai atbaido.
