 |
 |
 |
2015 metai yra tie metai, kai mes persikraustėme gyventi į Šveicariją. Netoli Ciūricho. Mes, tai visa šeima, pirmiausia vyras, tada ir aš su abiem mergaitėm iš paskos.
Šveicarija - puikus taškas, iš kurio galima lengvai aplankyti populiariuosius Europos miestus. Pirmąjį išsirenku savo gimtadieniui balandžio pradžioje - senai norėtą ir išsvajotą Veneciją - vienam savaitgaliui.
Penktadienį po vyro darbo ir vaikų mokslų atsibeldžiam į Ciurichą ir savo idiliško, bet nuobodaus šveicariško kaimuko, į traukinį iki Milano. Tokių gražių vaizdų dar nebuvau mačius, tai buvo mano pirmas kartas Šveicarijos Tičino kantone. Važiavome tarp kalnų, pavasarinių krioklių, mažų kaimelių, bažnytėlių Alpėse, nuostabu... Gaila, gan daug žmonių traukinyje važiavo, negalėjau kaip reikiant įsijaust su fotografavimu. Bet gal ir gerai :)
O nuostabusis Lugano ir jo apylinkės! Ežerai, kalnai, maži miesteliukai pakrantėse, ir saulė, kuri Tičino kantone šviečia daugiau nei 300 dienų per metus...
Milane būname už 4val. Atvykstame vėlai, dar važiuojame metro iki savo mėgstamo Novotelio.
Iš pat ryto einame į traukinį Milanas-Venecija. Bilietus kitą kartą būtų gerai nusipirkti iš anksto ir su rezervuotom vietom, nes vietų nedaug, atsisėsti visiems keturiems kartu neįmanoma, o važiuoti netrumpai reikia. Važiuojant vaizdai neįpatingi, gražesnis gabaliukas prie Gardos ežero irgi vos matomas pro traukinio langą.
Atvažiuojam į Venecijos traukinių stotį, pakeliui pro langus jau matau vandenį...!
Išėjus iš stoties, vaizdas pritrenkia - visur šviesu, erdvu, karštaaa, žydras vanduo kanale, žmonių begalybė, brukamos pirkti selfių lazdos... o tai dar tik pradžia, toliau bus dar geriau! Nusirengiam striukes ir einam - kažkur, be tikslo paklaidžioti. Reikia pasiklysti Venecijoje - tą esu skaičius ir noriu išbandyti.
Pirmieji tiltukai, ech, man norisi išfotkinti visus ir vienu metu būti visur. Lyg ir nesezonas, bet žmonių vis tiek nemažai, daug šunų paliktų torčiukų ant gatvės, bet kvapo iš kanalų - jokio.
Lendame į siauras gatveles ir nuklystame kažinkur - to ir norėjau :) Tik laiko nėra labai daug, mėgautis tuo negalime... 19 val išvažiuoja mūsų traukinys, o atvažiavome 13 val.
Paklydimai paklydimais, bet mums reikia link didžiojo kanalo ir link Realto tilto.
Tad su trumpais pasifotkinimais, keliaujame toliau.
Pakeliui užklystame į turgų, jis beužsidarantis, bet keletas prekybininkų dar prekiauja. Perkam braškių.
Kažkokioj labai judrioj ir prikimštoj žmonių aikštėj šalia kanalo, sėdame į gondolą. 80eu mažas 30 min pasiplaukiojimas. Bet gerai, kad tik tiek, nes vaikams prailgsta.
Plaukiam! Pradžioje reikia nusifotkinti, visais rakursais, anot vyro.
O tada perimti fotografavimą į savo rankas. Žiūriu ir į viršų, į žmonių langus, pilnus skalbinių, ar užkaltus... ir į apačią, dauguma pirmojo aukšto langų, durų užkalti, niekas nebegyvena... gal sąlygos jau nebe tos, juk Venecija skęsta...
Įžiūrėjome kreivus namus?..
Gondolierių aprangos labai fotogeniškos.
O štai ir kiti keleiviai.
Atplaukiame beveik iki San Marco aikštės, o joje aš vaikštau atvira burna ir niekaip negaliu atsistebėti tokiu grožiu, ta simetrija...
Bandau kažką įamžint, bet šeima jau eina iš aikštės - reikia kuro.
Einam ieškoti kur pavalgyti. Toliau nuo gražiosios aikštės. Ne taip, kaip mano tėtis, kuris sugalvojo San Marco aikštėje prisėsti prie staltiesiuoto staliuko ir užsisakyti kavos. Nepamenu tiksliai, lyg 10 eu mokėjo, o Lietuvoje tuo metu dar buvo kainos litais ir tie 10 eu buvo kosminė suma už kavos puodelį. Bent turėjo ką papasakoti.
Užkandę ir kitom nuotaikom grįžtam vėl į gražiąją San Marco aikštę...
Deja, turime keliauti atgal - neužilgo traukinys į Milaną. Dar gimtadieninis portretas. Kelionė - geriausia dovana man.
Saulė leidžiasi, oras atvėsta...
Pakeliui dar prireikia ledų.
Paskutinė foto prie gražiųjų kanalų ir bėgte tekini į traukinį.
Aišku, kelias nežinomas, labirintinės gatvytės klaidina, skubam... Bet spėjam.
Traukiny Venecija-Milanas visi susikišę, kaip silkės bačkoj. Būtinai reikia pirkti bilietus iš anksto! Šįkart to nepadarėme ir gavome dvi vietas vienoje vietoje, vieną - kitam vagone, o ketvirtą dar kitam... su vaikais sudėtinga.
Milane metro iki viešbučio - vaikai įsitaiso priekyje ir "vairuoja".
Kitą rytą, sekmadienį, dar turime šiek tiek laiko iki traukinio namo, keliaujame link Milano katedros. Balandžio pradžia Milane jau tikrų tikriausias pavasaris, viskas žydi.
Antizyzinas - ledai ir nauji žaislai.
Paskubomis dar nusiperkam batų ir žadam kada grįžti - Milanas patinka. Šilta, stilingi žmonės, graži katedra, daug judesio, viskas man patinka.
Ir mes važiuojame namo pro gražiuosius Alpių slėnius, miestelius ir ežerus, padariusius beveik didesnį įspūdį, nei Venecijos kanalai, pro Gotardo tunelį, tais metais jis dar nebuvo 51km ilgio, o tik 17km., sėdėdami traukinyje net neužfiksavome jo. Tai buvo mūsų pirma kelionė iš daugelio link Italijos, dar pažinsime labai gerai šią atkarpą ir pastoviai kamščiais apaugusį Gotardo tunelį.
