 |
 |
 |
Turim laisvų dienų! Ketvirtadienis-sekmadienis.
Mokyklą Šveicarijoje lankyti būtina, praleisti dėl malonumo jokiu būdu negalima, tad visi (greičiau - dauguma) naudojasi proga ir ilgus savaitgalius išnaudoja kelionėms.
Vyras siūlo nuvažiuoti prie jūros link Italijos - aš noriu visur ir sutinku su viskuo. Važiuojam link Genujos! Vieną gegužės ketvirtadienį iš pat ryto susimetam vaikus į mašiną, daiktus, pasiimam lapelius su naujais vokiškais žodžiais mokytis ir pirmyn. Laukia 400km kelio.
Gotardo tunelis Šveicarijoje skiria vokiškąją ir itališkąją Šveicarijos puses, eina žemai po žeme, o viršuje - aukšti Alpių kalnai. Tęsiasi jis beveik 17km, važiuojant savo automobiliu. Traukinių tunelis nuo 2017m tęsiasi 51km ir yra ilgiausias pasaulyje. Turbūt kol kas.
Beveik visada prie Gotardo tunelio tenka stovėti eilę - mat įvažiuoti į tunelį mašinas leidžia po truputį, kad nesusidarytų kamščiai pačiame tunelyje. 2001 metais tunelyje buvo avarija, gaisras, žuvo žmonių... Nuo to laiko šveicarai ėmėsi ypatingų priemonių saugumui užtikrinti. Tunelyje galima važiuoti 80 km per val, įleidžia 150 mašinų per valandą, yra išėjimų kas 250m, ventiliacijos sistemų, kamerų ir t.t.
Mums Gotardo tunelis, ypatingai prasidėjus moksleivių atostogoms, garantuotas stovėjimas ir laukimas nuo 1 iki 5 valandų. Šis kartas mums pirmasis ir visų šių dalykų dar nežinojome. Šiek tiek pastovėjome prieš įvažiuojant - maža ką, gal kokia avarija, galvojom. Tik prieš pat įvažiuojant į tunelį, vyras, pamatęs informacinę lentelę, sako - kąąą, 17km jis tęsiasi? Važiuojam, važiuojam, važiuojam - tikrai!
Važiuodami laiko negaištam ir mokomės vokiečių žodžius.
Vėl lekiame gražiuoju Tičino kantonu, šįkart savo transportu, ne traukiniu.
Nešalta :) Gegužės vidurys plius 32 laipsniai.
Lekiame greitkeliu, vingiuojame kalnais jau netoli Genujos ir įlekiame tiesiai į patį Genujos centrą, šalia savo viešbučio tuo pačiu greitkeliu. Kelionė 400km truko nuo 10 iki 17 val, su kamščiais, tuneliais ir sustojimais užkąsti. Pirmi 200km važiavome 4val, o nuo Milano iki Genujos 200km atlekiame per 1,5val - geras greitkelis. Bet nuobodokas.
Iš viešbučio pasiimam žemėlapį ir einam ieškoti miesto centro. Einam, einam, einam. o vaizdai tokie patys :)))) namai, mašinos, šiukšlės, triukšmas, karštis... kur turistų džiaugsmai, kavinukės, parkai, ir t.t.???
Einame gerą valandą, kol suprantame, kad pasukome ne į tą pusę, kad uostas ir centras nuo mūsų tik tolsta. O pavargę... nusikalę po ilgos kelionės, po karščio... Atmosfera įkaitus - vaikai zyzia, aš burbu... vėl slinkti atgal ir dar į priešingą pusę... Susidarė apie 5km pirmyn atgal ir tada jau pradėjome eiti teisingai.
Dar trys kilometriukai ir mes antikiniame Genujos uoste - Porto Antico.
Dabar jau einame teisingai - į centrą. Atsiveria Genujos namų panorama - visi į kalną, iš kitos pusės - uostas su didžiuuuuliais laivais. Pėsčiųjų promenada yra, bet vaizdo į jūrą nelabai - viskas pro laivus, vietomis net užtverta namai, tvorom...
Senasis uostas. Vienas toks gražus laivas, visi kiti įprasti.
Ir neriam į bariuką - pavalgyt, nuplaut kelionės dulkes. Šiltas vakaras, prasideda mūsų savaitgalis.
http://www.itremerli.it/
Žuvies patiekalai, baltas šaltas vynas - ir atsigaunam.
Sėdėdami restoranėlyje matėme kažkokius baltus kioskus aplink visą krantinę, net pykau, kad gražų vaizdą užstoja.
Išėjome iš restorano, apsidairėme - vyksta Slow food judėjimo turgelis visai šalia senojo uosto. Įlindome į kioskelius pasižiūrėti, ką turi gero ir tiek gėrybių aptikome!
Čia pirkome didelį indą labai skanaus pesto, kuris paskui visą kelią mums kvepės mašinoje - aliejus sunksis pro dangtelį.
Ir desertai. Net gaila, kad tam restorane prisivalgėme, būtume čia skaniai prasisukę.
Malamės mugėje...
Gražūs 13a rūmai su išpieštu fasadu - anksčiau čia buvo kalėjimas, dabar bankas.
Na, ir po truputį traukiame link namų. Tas kelias bus dar ilgesnis, nei ateinant čia :)
Nes pamatome laiptelius ir vyras sako - palipam truputį jais.
Lipom, lipom, lipom, vis galvojom, jau turėtume pasukti kažkur, posūkio vis nėra, kol užsiropštėme iki pat gyvenamųjų daugiaaukščių namų aukštai aukštai. Žvalgomės, kur tas mūsų Novotelis - o jo mėlynas užrašas mirksi kažkokio stiklinio pastato atspindyje. Ir juokas ima, ir smagu, patinka man nuotykiai. Besileidžiant žemyn dar pradėjo lyti, oi, koks mielas pasirodė tas mažytis viešbučio kambariukas!
Kitą rytą po Genują vaikštinėjame su mergaitėmis vienos, be tėčio - jis pusdienį dirba iš "namų", t.y. iš viešbučio kambario. Be galo mėgstu naujoje vietoje apsižiūrėti niekur neskubant, be jokio konkretaus plano, mėgautis įspūdžiais. Vis tik vienas objektas plane yra - tai labai graži vila, kurią užmatėme vakar, ir ypatingai jos sodas, pilnas skulptūrų ir augalų. Kalbu apie Villa del Principe.
Vila su vaizdu į Genujos įlanką pradėta statyti 1529 metais vienintelio Genujos kunigaikščio (princo) Andrea Doria.
Pradžioje einame į vidų, perkame bilietus, atskira kaina leidimui fotografuoti.
Vidus labai gražus, didžiulės tapytos freskos.
Milžiniški austi gobelenai, net sunku įsivaizduoti procesą, nors mokiausi audimo meno...
Vizitas pas princą.
Abi užsimano būti princesėmis.
Puošnios salės, pilnos tapybos darbų, freskų, skulptūrų ir gražių senovinių baldų... Genuja viduramžiais buvo svarbus uostas, čia gyveno turtingi žmonės...
Vis tik gražiausias - sodas. Po lietingo ryto, debesys sklaidosi ir pasirodo saulė, oras šyla.
Parkelis tuščias, tik grupelė mokinukų klauso savo gido-mokytojo.
Vaikai gaudo driežiukus.
Mano dičkė pavaduoja mane fotografavime. Tolumoje - tie daugiaaukščiai, link kurių vakar ropštėmės. Mano bateliai lyg patogūs, į gala dienos vis tiek išduoda - nutrina kojas.
Vila apžiūrėta, vaikai bėga atiduoti foto leidimo, ir galime eiti (bėgti) toliau.
Lendame link miesto senamiesčio, einame siauromis ilgomis, pilnomis parduotuvėlių gatvelėmis, jose žmonės ruošiasi ilgai darbo dienai, smalsiai mus nužiūri - turistų čia nedaug. 2008m išleistas filmas Genova - apie mamą praradusių dviejų mergaičių ir jų tėčio vasarą Genujoje su Colin'u Firth'u - jame labai gerai perteiktas šio miesto siaurų gatvyčių tarp aukštų namų labirintas.
Ateiname į aikštę Piazza della Ferrari su rožiniu(!!!) fontanu - vaikams iki šiol rožinis fontanas ir Genuja neatsiejami.
Čia parduotuvių ir didelių gražių senovinių namų rajonai - miesto centras. Prisėdame bariuke, užkandame. Grįžtame į palmių krantinę laukti tėčio. Vaikai laksto "vamzdyje", pradžioje vienos, paskui prisijungia kiti vaikai.
Krantinė dieną.
Keltuvas kelia į 40 metrų aukštį.
Faina porelė, ne jaunuoliai, man buvo smagu stebėti, kaip jie bendrauja.
Apie pietus prie mūsų prisijungia baigęs darbus tėtis. Susitikimas - garsiai šaukiant tėėėėtiiiiii, puolama į glėbį ir tada reik pakelt. Abiem būtinai taip pat. Kuri bėga antra, užpyksta ant tos, kuri nubėgo pirma. Klasika :) Gal ir man taip sveikintis?
Leidžiamės po gatvelių labirintus šįkart visi keturi. Vyro stiliumi ant greičio perbėgame viską.
Vaikams visi šunys gražūs, visi draugai, visi palydimų cyptelėjimo. Jei eina keli šunys - keli cyptelėjimai iš abiejų.
Prieiname labai gražią aikštę, su kolona ir sodais, laipteliais į viršų.
Erdvėėėė ir tie pastatai aplink, ta kolona, labai gražu. Iš kitos pusės parkas, už jo - vėl rūmai, įdomu, kaip viskas atrodė seniau...
Daug gražių pastatų... Genujoj išlikęs didelis senamiestis, kaip kažkada didžiausio Viduržiemio jūros uosto mieste pilna rūmų, pilaičių, didelių įspūdingų namų...
Užsiropštus laipteliais, vaizdas toks
Vaikštome begaliniu Genujos pajūriu, vyras nori rasti priėjimą prie jūros. Štai ji - nelabai draugiška.
Toliau grįžtame į miestą krantine. Jachtų jachtyčių...
Einam palei uostą iki "namų" - tolumoj pamatom nerealų vaizdą - čia tas laivas, kur sausio mėn skendo šalia Italijos krantų... matosi "įdubėlė" jame... remontuojamas dabar.
Einame palei jūrą į viešbutį. Miestas ruošiasi penktadienio vakarui - praeinam gyvo garso pasirodymo repeticiją šalia restorano staliukų lauke. Smagu būtų prisėsti. Bet mūsų laukia dar nemažas gabaliukas iki viešbučio, diena buvo ilga. Lydimi vakarinės saulės neskubėdami keliaujame namo.
Genuja apžiūrėta, šiandien, šeštadienį, važiuojame iš miesto La Spezia link - apsižiūrėti. Lėtai slenkame mažu pakrantės keliuku, pravažiuojame miestelį linksmu pavadinimu Nervi, kitas miesteliukas - Sori. Miesteliai ramūs, apsnūdę, margi namai, palmės... šalia jūros pliažai. Nuotraukoje - miesteliukas Sori.
Privažiuojame jūrą prie Portofino, vaizdai fantastiški.
Mūsų vaikams prireikė išsimaudyti. Mes nieko prieš - gegužės vidurys, šiltas oras, malonu išlipti iš mašinos ir ne pro langą lekiant pasigėrėti vaizdais.
Graži šviesa, prieš lietų. Pradeda lynoti, bėgam link mašinos per šiltas šlapias plyteles ir akmenis, pakuojamės vidun. Ir tas vanduo jūroj nebuvo jau toks šiltas :)
Patiko miestelis Moneglia - gražus, geri paplūdimiai, ramus, jaukus - norėtųsi grįžti kada...
La Spezia didesnis miestas, ne toks mielas, ne toks jaukus, nors turi gražią pakrantę su palmių alėja. Daugiau judesio, parduotuvių, žmonių, nebekurortinė atmosfera - palieka neypatingą įspūdį.
Atrodo, nieko labai ir nepamatėme šią dieną, daug laiko sugaišome kelyje. Kelias kalnuotas, kilometrai eina lėtai, dar buvo keli tuneliukai - viename siaurame siaurame prie Moneglios stovėjome pusvalandį eilėje - kol pravažiuos mašinos iš kitos pusės. Apie šalia esantį Cinque Terre - 5 mažų žvejų kaimelių nacionalinį parką šįkart galiu tik pasvajoti. Šiandien, deja, visur bėgte.
Vakarienei stojame picerijoje Margug's miestelyje Chiavari. Labai patiko - skanios picos, jauku, nors interjeras labai paprastas, bet Italijoje tik tokių ir ieškome, kad skaniai pavalgyt galima būtų.
Mūsų mažylės išradimas, kai picos kraštai apdegę - vėliau iš tokių picinių veidukų gausis visas koliažas - čia buvo pradžia.
Sekmadienį važiuojam link Prancūzijos nuo Genujos - norisi pamatyt kitą pusę...diena karšta, tikslas - išsimaudyt ir tada namo. Ieškom vietos mašinai pastatyti, be šansų... užstatyta VISKAS, kur negalima statyt - užstatyta, kur galima - jau net nekalbu... :) Taip pravažiuojam kelis miesteliokus.
Jau norim lipt!
Jūros vaizdas viliojantis...
Pagaliau per stebuklą pamatom vieną išvažiuojantį, mes - greit į jo vietą ir link jūros...
Pamirkstam... bet tik vaikai, nes tėvai, durneliai, nepasiėmė maudomų...
Jau po 13 val, tad ilgai neleidžiame mirkti vandenyje - laukia ilgas kelias namo.
Kai prisimenu šį kelio tarpą nuo pajūrio iki Milano... 400 km šįkart važiuojam 11 valandų... mokami keliai - stovim, tuneliai - stovim, siena tarp Italijos-Šveicarijos - stovim.
Bandome rasti greitą gerą kelią nuo Varazze, bet ir nedaryt labai didelio lanksto. Važiuojam, navigacija vis ilgina atstumą, plius 50km, plius 30km... Laikas eina, o mes balškomės kalnų keliukais kažkur tarp Torino ir Asti, kilometrų skaičius vis didėja, o ne mažėja, laikas eina.
Kita vertus man tas patinka, nors pro mašinos langą pasižvalgyti į Italijos Piemonte regioną.
Netrukus prasideda vynuogynai kur tik užmatai ir mums akys iš nuostabos ir grožio išsiplečia...
Labai gražu tie bekraščiai vynuogynai... Žadam čia grįžti. Aplink pilna namų, ūkių, pilaičių, kuriose siūloma vakarienės, vynų degustacijos... rojus. Ir šis rojus aplink Alba miestelį.
Mes jau greitame kelyje ir priekyje matome Alpių kalnus - namus.
Mes jau Šveicarijoje, 20 val vakaro... Mūsų kalnai jau šalia - va jie, gražuoliai... neatsižiūriu... per radiją sako, kad prie Gotardo tunelio 10km kamštis, tad sukam link San Bernardino tunelio - kelias NEREALUS! Kalnai, kriokliai, dideli...
Priekyje - kamštis. Man kamštis kalnuose naujiena, tad traukiu jau padėtą ilsėtis fotiką...
Stovim ilgaaaai...
Berniukas fotkinosi selfius, mojavo visiem, o kai išlindo vyresnysis brolis :))) net mūsų dičkė pradėjo mojuot atgal :) namo parsikapstom vėlai, nusikalę, miegančius vaikus susinešam namo, ryt į mokyklą...
